Nuo praeitos savaitės pusryčiams nebegauname kiaušinių. Žmona perskaitė žurnale kažkokio širdies mokslų daktaro straipsnį. Daktaras rašo, kad kiaušiniuose daug cholesterolio, o nuo jo visos žmogaus gyslos užanka. Trauk jį bala, pramisiu ir be kiaušinių!

Dingo iš šaldytuvo ir taukai. Jie, anot kito daktaro, dar pasiutesni už kiaušinius. Amerikoje vieno ligonio, kuris rydavo taukuose keptus blynus, gyslose, sako, radę net šimtą tris procentus cholesterolio. Pradėjus jį gydyti saulėgrąžų aliejumi, visos gyslos atsitaisiusios ir dabar giminaičiai niekaip negalį sulaukti palikimo, kuris buvo jau beveik jų rankose.

Sviestą, pasakė žmona, taip pat regėsiu kaip savo ausis. Jame cholesterolio dar daugiau, negu taukuose. Galiu, esą, ėsti ir margariną. Gal mažiau tada posėdžiuose užtruksiu.

Grietinės jau irgi kuris laikas nebematau. Iš grietinės juk daro sviestą, o sviestas – cholesterolio šaltinis.

Žmona nusprendė, kad, ačiū spaudai, mes nuo aterosklerozės truputėlį apsigynėme, o dabar metas pulti vėžį. Trečia diena valgau patiekalus pagal šūkį „Viskas iš burokėlių!“ Man atrodo, kad aš jau visas pasidariau panašus į buroką ir iš viršaus, ir iš vidaus. Turbūt ir po mirties vėžys nedrįs prie manęs kabintis. Ne aš būsiu, jeigu ant mano kapo nepridigs raudonųjų burokėlių. Tą autorių, kuris išgalvojo šį būdą apsiginti nuo vėžio, karčiau ant plonos virvutės, kad ji kiekvieną kartą nutrūktų. O gal geriau būtų jį ketvirčiuoti senoviškai? Tik neturiu įrankių.

Stori žmonės visame pasaulyje gyvena trumpiau už plonus. Žurnale parašyta, kad storųjų širdys greičiau nusimakaluoja, kol išvarinėja kraują per lašinius.

Abu su žmona pasisvėrėme. Abiejų svoris didesnis, negu turėtų būti pagal lentelę. Pradėjome, kaip pataria straipsnis, „išsikrauti“. Gaila, kad šito būdo nežinojo senovės inkvizitorių kontoros viršininkas Torkvemada! Vieną dieną gavau tik tris butelius kefyro. Ir viskas. Net duonos kriaukšlio neišmeldžiau. Antrą dieną davė šešis tarkuotus obuolius. Trečią dieną – kažkokių trintų daržovių tris kaušus.

Į savaitės pabaigą nukrito ne tik mano svoris, bet ir aš pats nuo laiptų. Žmona sako – ne išsikrovimas čia kaltas. Esą, nereikia lakti ant tuščios. O svoris mano vis tiek dar per didelis. Todėl nuo rytdienos nebegausiu bulvių, o taip pat ir miltinių patiekalų.

Sėdžiu užsirakinęs kambaryje ir rašau. Rašau testamentą. Žmona gretimame kambaryje daro gydomąją gimnastiką. Vaikai ruošia pamokas. Kaip mane anksčiau baugindavo mirtis!.. O dabar? Nieko nebijau, nors žinau, kad ilgiau kaip savaitę netrauksiu. Sieloje kažkokia palaima. Gyvenau dorai, klausiau žmonos ir mediciniškų straipsnių. Mirsiu garbingai, su lengva sąžine. Ant stalo guli atverstas žurnalas. Jame straipsnis, pavadintas „Kiaušiniai ir taukai išteisinti!“ O po antrašte smulkesnėmis raidėmis: „Naujausi tyrimai parodė, kad kiaušiniai ir taukai nėra pagrindinė aterosklerozės priežastis“. Toliau kita antraštė: „Ir vanduo gali būti nuodai!“ Jeigu, esą, jame per daug kalkių ir dar kažkokio velnio, tai gyslos… Toliau nebeskaičiau. Žurnalą paduosiu žmonai, baigęs rašyti testamentą. Kažin, kiek laiko be vandens gali išgyventi kupranugaris? Reikia pasižiūrėti enciklopedijoje. Gal dar suspėsiu šeštadienį nueiti į futbolą?

Iš Juozo Bulotos knygos „Žuvęs žmogus“, Vilnius, leidykla VAGA, 1978

Kad tu prasmegtum!

Kad tu nesulauktum!

Kad tu paspringtum!

Po paraliais!

Rupūs miltai!

Po šimts pypkių!

Po šimts kalakutų!

Rūta žalioji!

Rupūžėle!

Snargliau, tu!

Avigalvi, tu!

Ko čia ožius rodai!

Kad tave žaltys!

Kad tave kurmis!

Kad tave sliekas prarytų ir į gabaliukus padalytų!

Kad tau grybai ausis užkištų!

Kad tave varnos sulestų!

Kad tave šunys!

Kad tave kelmai!

Eik tu po galais!

Eik tu balų degint! Eik tu šunims šėko pjauti!

Kad tave bala!

Kad tau akys ant kaktos iššoktų!

Kad tau kas ant nuospaudos užmintų!

Kad tau niežėtų ir pasikasyt negalėtum!

Kad tau liežuvis nudžiūtų!

Kad tu surūgtum!

Kad tu ant ežio atsisėstum!

Kad tau ragai išdygtų!

Papūsk šuniui į uodegą!

Slėpkis po lapais!

Slėpkis krūmuose!

Slėpkis sliekų pavėsy!

Tau ne visi namie!

Apsivemk aukštielninkas!

Tinginio pantis!

Tu, slunkių slunkis!

Tu, kiaulės uodega!

Tu, varlės kinka!

Nepūsk čia arabų!

Nepūsk čia muilo burbulų!

Nemuilink čia man akių!

Nesigirk čia per daug, kad užpakalis neišgirstų ir kojų nepakirstų!

Nepudrink man smegenų!

Nesapnuok stovėdamas!

Varyk arklius!

Reikalingas tu man, kaip šuniui penkta koja!

Ko prikibai kaip lapas prie užpakalio!

Kad tau balandis ant galvos!…

Tu kvailas per visą pilvą!

Tu: asilas, asiliukas, kiaulė, kiauliukas, višta, vištelė, viščiukas,
besmegenis, gyvačiokas, gyvačiukas, ožys, ožiukas, karvė, karvutė, beždžionė, beždžioniukas, rupūžė, rupūžiukas, kaliausė, baidyklė, musmirė, varna ir t. t.

Vienas iš jų susijęs su mūsų protu.

Remiantis tyrimais atliktais Kembridžo Universitete,

mums nsevrabu koika tvraka rdaiės idšėlitoos žoždiouse,

savrubs yra tik veians vineitnleis dlayaks,

kad pimorji ir pasuktiėns ždoižo riaėds

btūų riekaiomje veiotje.

Vsios ktios glai būti belekaip.

Mes spursaime ždoį be prbolmeų.

Tai yra tik tėodl,

kad žmaogus ptroas nseakito atksiari kikevineos riaėds,

bet sakito vsią ždoį iš krtao.

“Vietos išmatavimams 90x60x90 šalia vairuotojo”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Duris uždarykite širdingai, o ne nuo širdies”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Ekipažui reikalinga stiuardesė”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Netrankykite durų – vairuotojas baidosi”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Trenksi durimis – gausi montiruote per galvą”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“10 minučių baimės ir Jūs jau namuose, atrakciono kaina nuo 1 iki 2 lt.”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Kuo daugiau Jūs tylite, tuo toliau Jus veža”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Žemė-valstiečiams, gamyklos – darbininkams, pinigai – vairuotojui”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Dėmesio! Mašiną vairuoja autopilotas”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Stotelių ten ir kitur – maršrute nėra”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Kažkur ten vairuotojas nestoja”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Skundų ir pageidavimų knyga – sekančiame mikroautobuse”
(skelbimas “mikriuko” viduje)

“Vairuotojui tu ne šiaip keleivis, o litas arba du, ant šaligatvio stovintis – nepaims jis, paims kas nors kitas”
(liaudies išmintis)
“Ar mikroautobusas pilnas, ar tuščias – greitis jo nekinta” (liaudies išmintis)

Apranga
Mes rekomenduojame rengtis taip, kad jūsų apranga atitiktų jūsų atlyginimą. Jei dėvite brangius kostiumus, avite garsių firmų batus ir nešiojate natūralios odos rankines, vadinasi jūsų reikalai klostosi kuo puikiausiai ir atlyginimo padidinimas jums nereikalingas. Jei rengiates prastais drabužiais, jums vertėtų išmokti ekonomiškiau tvarkytis su pinigais ir alyginimo padidinimas jums nereikalingas. Jei rengiatės vidutiniškai, vadinasi, puikiai tvarkotės su pinigais ir didinti atlyginimą jums nereikia.

Neatėjimas į darbą dėl ligos
Pažymos iš gydytojų daugiau nebepriimamos. Jei sugebate nueiti iki gydytojo, galite ateiti ir iki darbovietės.

Chirurginės operacijos
Nuo šiol operacijos draudžiamos. Kol dirbate šioje įmonėje, mums reikalingi visi jūsų organai. Negalite ko nors pašalinti. Jūs į darbą buvote priimtas visas. Bet kokia operacija gali būti atleidimo iš darbo priežastimi.

Atostogos
(pvz. nebuvimas darbe dėl asmeninių priežasčių – neapmokamas). Kiekvienas darbuotojas per metus turi 104 asmenines dienas. Jos vadinamos šeštadieniais ir sekmadieniais.

Pietų pertraukos
Liesi darbuotojai pietauja 30 minučių, kad pavalgytų kaip reikiant. Normalaus sudėjimo darbuotojams pakanka 15 min. kam nors užkąsti. Storuliams skiriamos 5 min. jų turi pakakti išgerti liekninančiam kokteiliui ir tabletei.

Neatėjimas į darbą dėl gedulo
Tai ne priežastis neatvykti į darbą. Jūs nieko negalite padėti mirusiam draugui, giminaičiui ar kolegai. Lai nedirbantieji palydi jį į paskutinę kelionę. Ypač retais atvejais, kai jums būtina dalyvauti, laidotuvės turi būti organizuojamos vakare, o mes sudarysime galimybę jums dirbti pietų pertraukos metu, kad iš darbo galėtumėte išeiti viena valanda anksčiau.

Neatvykimas į darbą dėl mirties (suprantama savo)
Taip, aišku, gali būti. Tačiau jūs turite apie tai pranešti prieš dvi savaites, kad mes spėtume apmokyti naują darbuotoją.

Naudojimasis tualetu
Mes nustatėme, kad darbuotojai praranda daug brangaus laiko naudodamiesi tualetu. Ateityje naudokitės tualetu pagal abėcėlinį sąrašą. Darbuotojai kurių pavardės prasideda raide “A”, tualetu naudosis nuo 8.00 iki 8.20 val., “B” – nuo 8.20 iki 8.40 val. ir t.t. jei nespėjote nueiti į tualetą savo laiku, teks laukti kitos dienos. Ekstra atvejais galite pasikeisti laiku su savo kolega, tačiau prieš tai turite gauti raštišką savo tiesioginio viršininko sutikimą.

Tualetu galima naudotis tik 3 min. pasibaigus 3 min. laikui jūs išgirsite signalą, tualetinis popierius automatiškai susivynios į ritinėlį, atsidarys durys ir jūs būsite nufotografuotas. Jei toks pažeidimas pasikartos, jūsų nuotrauka bus iškabinta sienlaikraštyje.

Esame dėkingi, kad jūs dirbate mūsų įmonėje. Mes stengiamės dėl jūsų, tačiau visas pretenzijas ir nusiskundimus adresuokite kam nors kitam.

Baletas – opera kurtiems.
Beprotis – tipas, nesutinkantis su mūsų nuomone.
Beždžionė – tolima žmogaus giminaitė, patingėjusi išlipti iš medžio.
Burna – nuolat aušinamas liežuvio futliaras.
Butas – uždara scena šeimyninėms dramoms.

Cigaretė – paauglių žindukas.
Citatos – lopai kiauroms mintims lopyti.

Dadurti – neteisingas veiksmažodis. Taisome „pridurti pagal giminingą žodį „pridurkas“, o ne
„dadurkas“.
Diržas – mini sijonukų trumpinimo riba.

Finišas – skyrybos.

Gandras – sparnuotis, kišantis savo snapą į intymius žmonių reikalus.
Gyvenimas – visų diagnozių priežastis.

Išpažintis – sielos striptizas.
Iliuzijos – pelių delegacija katino jubiliejuje.

Yda – bruožas, kurį teigiamai vertini pats, bet ne kiti.

Kaktusas – vyriško švelnumo įsikūnijimas.
Kalėjimas – gyvenimo knyga itin kietu įrišimu.
Katinas – tigras po blokados.
Kilogramas – svorio vienetas, kurio tikslumas priklauso nuo pardavėjo sąžinės.
Konduktorė – senos laidos automatas bilietams pardavinėti.
Kosmonautas – žmogus, netilpęs į žemės orbitos ribas.
Kvailumas – išminties veidrodis.
Kvailys – tinkamiausias arbitras išminčių ginčui.

Liežuvis – pagrindinis savigynos įrankis.
Liftas (sugedęs) – puiki proga viršutinių aukštų gyventojams susipažinti su apatinių aukštų gyventojais.
Likimas – atpirkimo ožys padarytoms niekšybėms pateisinti.
Loterija – milijonas nusivylimo atodūsių.
Lyguma – kalno suėjimo su kalnu vieta.

Mazgas – valo sugebėjimas išaiškinti žvejo temperamentą.
Meilė – liga, kuria perserga visi sveikieji; maloni liga, jeigu nereikia gydytis.
Meilužis – žmogus, besikėsinantis į kito gerą.
Miegalius – pramiegantis darbo/paskaitų pabaigą.
Morka – senio besmegenio veido papuošalas.
Moteris – patraukli knyga, kurią skaitant būtina suvokti ir potekstę.

Našta – žmona vyrui, kuris ją nešioja ant ranku.
Neapykanta – susidėvėjusi meilė.
Nemalonumai – natūralūs žmonių nuodėmių palydovai.

Ovacijos – pakilusios katučių akcijos.

Paauglystė – pereinamasis laikotarpis nuo motinos pieno prie tėvo stikliuko.
Pabaigtuvės – šaukštų, o po to ir ūsų sumerkimas į bendrą katilą.
Pagunda – Dievo rykštė, kurios žmonės siekia laisva valia.
Pagyrimas – nematerialus kyšis.
Parsidavėlis – savanoris vergas.
Pasirinkimas – ne malonumas, bet problema.
Patriotas – kas ir keikiasi savo kalba; kas pasiryžęs už Tėvynę paguldyti galvą, bet ne savo.
Peizažas – paveikslas, kurio didžiają dalį užima dangus.
Pensininkas – žmogus, kuo pagrindinis darbas – raginti kitus dirbti.
Perspėjimas – naudinga informacija.
Pirštinė – rankos kopija.
Plikė – minties hipodromas.
Proza – meilės nuotykių apmąstymas, verkiant mažyliui.

Raktas – spynos sugyventinis.
Receptas – raštiška vaistų dozė negaluojančiam; gydytojo laiškas vaistininkui, kurį įteikia ligonis.
Rojus – reprezentacinė pragaro pusė.
Rublis – laisvai ignoruojama valiuta.

Skyrybos – kadrų kaita šeimoje.
Stikliukas – mažas kelmas, verčiantis didelį vežimą.
Stilius – minties rūbas.

Šuo – nebūtinai draugas, gali būti ir bendradarbis.
Švyturys – jūros žibintas žūstančioms sieloms gelbėti.

Tiesa – yla, kurios, ir išlindusios iš maišo, nenori pastebėti.
Triušis – zuikio drąsos idealas.

Uogienė – konkretus vasaros prisiminimas žiemą.

Vaikas – jaunavedžių tranzistorius.
Vairuotojas – blaivininkas per prievartą.

Zigzagas – tiksliausias kelias iš restorano į namus.

Žemė – žmonijos lopšys, iš kurio dar niekas neiškrito.
Žmogus – beždžionė, supratusi, kam reikalinga lazda.

Interpretacija

Kas gyvenime – svarbiausia? Į šį klausimą Aidas Marčėnas atsakė taip: „Poezija – vienintelis tikras ir svarbus dalykas…”. Marčėnas parašė daugybę eilėraščių, per kuriuos išreiškė save (eilėraščių rinkiniai – „Dulkės”, „Šulinys”, „Angelas” ir t. t. ). Aidas Marčėnas (g. 1960 m) – rašytojas modernistas. Jo kūriniai – skirti intelektualiam skaitytojui, kuris suvokia žodžio prasmę ir reikšmę, dabartiniame pasaulyje (XXI am.pr.). Vienas iš daugelio A.Marčėno kūrinių yra eilėraštis, kurio pavadinimas – „Su almančiu pasauliu”. Šis lyrinis kūrinys yra parašytas ir išleistas Vilniuje 1999m.. Kūrinyje, kaip ir būdinga moderniosios lieteratūros atstovams – plautus kontekstas (biblijinis, mitologinis, kultūrinis), pagrindinė eilėraščio tema – žodžio tapimas kūnu. Aidas Marčėnas daug dėmesio skiria žodžiui: kiekvienas žodis turi savo vietą.

Eilėraščio pavadinimas yra sudarytas iš triejų žodžių „Su almančiu pasauliu”. Šie trys žodžiai yra įžanga į visą eilėraštį. Pavadinimas nusako su kuo lyrinis „aš” kalbasi tai yra „Su almančiu pasauliu”. Savaime kyla klausimas, kodėl kalbamasi su pasauliu? Ką pasaulis simbolizuoja? Ar pasaulis atsako į visus šiuos klausimus atsakymai – nagrinėjami eilėraštyje. Kūrinys – neilgas – keturių posmelių – eilėraštis. Eilėraštis parašytas silabotonine eilėdara, jame nėra skyrybos ženklų. Kiekvienas posmelis yra sudarytas iš keturių eilučių. Kūrinio laikas nėra nusakomas jis – tik nujaučiamas. Nėra įvardijama vyksmo vieta, galime tik spėti, kad dinamika vyksta ant žemės.

Kūrinyje – naudojamos meninės priemonės, kurios suteikia paslaptingumą ir nežinomybės jausmą. Metafora – „tavo balsą atkartoja paukščiai” , ši kalbos priemonė nusako, koks yra pasaulio balsas. Balsas – negirdimas, bet jaučiamas. Pirmo posmelio trečioje eilutėje, eilėraščio kalbantysisnusako, koks galingas yra žodis (“… tampa neprėpiamu žodžiu”). Žodis „vienu metu ir giluma ir aukštis”.

Antrame posmelyje randamas mitologinis kontektas tai yra aviliai (nuo senų senovės bitės, gyvenusios aviliuose, simbolizavo gėrį ir turtą ). Aviliai dūzgia tai reiškia, jog juose vyksta darbas. O lapai ir šešėliai tyliai šlama skleisdami ramų nežinomybės jausmą. Paskutinėje posmelio eilutėje žmogus (arba „mes”) yra sulyginamas su avinėliais (biblijinis kontekstas). Avinėliai simbolizuoja: gerį, nekaltumą ir auką.

Trečio posmelio pirmoji eilutė pakartoja pavadinimą „su almančiu pasauliu…” Kitose eilutėse tęsiama mintis, kad lyrinis „aš” ir pasaulis nėra nemirtingi. Eilėraščio kalbantysis susimąsto apie egzistenciją: „mes daug greičiau nei jis pavirsim dulkėm “. Šioje eilutėje žodis „mes” reiškia ne tik kalbantįjį, bet ir visą pasaulį (žmoniją). Kalbantysis siekia parodyti: laikinumą ir nežinomybę.

Paskutinis posmelis prasideda presonifikacija „gintaras negrįžta”. Šia personifikacija norima priminti apie istoriją (žmogus – tik menka, istorijos grandinės, grandis). Antroji posmelio eilutė, lyg kvietimas prisiimti atsakomybę už ištratus žodžius, nes „… mums nebus už mūs žodžius atleista”, ir „tik vasara apglėbs mus kaip vaikus” už tai, kad nuėjome daugiau nei buvo leista. Eilėraščio lyrinis „aš” kalba su pasauliu, tačiau atsakymų negauna (“tu man kažką sekai aš negirdžiu” ). Lyrinis „aš” vartoja liepamąją nuosaką „įsiklausyk”, „įženkim”. Šie žodžiai padeda suvokti santykį tarp pasaulio ir lyrinio „aš”. Kalbantysis tarsi įrodo, jog žmogus – pasaulio dalelė.

Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, kai keičiasi žmogaus požiūris į pasaulį, į kultūrą. Savaime suprantama, jog kinta ir poezija. A. Marčėnas – pavyzdys naujosios ir moderniosios poezijos – atstovas. Jo kūryboje dera yvairūs kontekstai. Tobulai panaudotos – meninės priemonės, skatina domėtis ir analizuoti kūrinius ( eilėraščius). A. Marčėnas labai subtiliai vartoja žodžius ir už kiekviena žodį atsako. Intelektualus skaitytojas šią A. Marčėno savybę suvokia, kaip didžiausią turtą.

Aidas Marčėnas. „Su almančiu pasauliu“

Interpretacija

Poetas, griaunantis Radausko eilėraščius, ir bandantis dėlioti juos pagal savo rimą. Taip, tai kupinas jaunystės, giedrų minčių, poetas. Vieniems jis – Radausko antrininkas, kitiems – unikali asmenybė, gebanti kurti nepakartojamas veikėjas, įtalpintas į eilėraščių rėmus. Gerbiu jį, ir skaitydamas jaučiu, kaip į mano širdį skverbiasi skaisčių, giedrų minčių spinduliai… Vieną dieną jis gali būti ironiškas, pašiepiantis, o kitą – lyriškas, švelnus. Jo nuotaika, būsena puikiai atsispindi eilėraščių strofose…

Eilėraštis „Su Almančiu Pasauliu” , mano nuomone, poeto subrandintų lyrinių minčių rinkinys. Keistas ir įdomus jau pats pavadinimas. su pasauliu… Tačiau lieka paslaptis, kas su juo daroma. Sveikinuosi, liūdžiu, draugauju ar verkiu? Skaitydamas jaučiu, kad pavadinime dar trūksta vieno mažyčio žodelio, kuris viską paaiškintu. Ir tik tada stabteliu – tai Aido Marčėno kūryba… Šis eilėraštis pradedamas kreipiniu, klausimu, tačiau tuo pat metu mes girdime atsakymą:

„tu man kažką sakai aš negirdžiu
nes tavo balsą atkartoja paukščiai” .

Lyrinis subjektas tarsi klausosi pasaulio, kreipiasi į jį, bando išgirsti jo balsą, tačiau, manau pats to nesuvokdamas, sau atsako, kad pasaulio balsas – tai paukščių giesmės. Giesmės, pasiekiančios mus iš dangaus. Staiga viskas susilieja: ir žemė, ir dangus, ir aukštumos, ir lygumos. Lyrinis aš gėrisi – jis tarsi pabudęs po ilgos žiemos, nebeatpažįsta to, ką mes vadiname pasauliu. Jis nori ištarti tą neaprėpiamą žodį pasaulis:

„nes tampa neaprėpiamu žodžiu
vienu metu ir giluma ir aukštis” .

Antroje strofoje lyrinis aš bando apsiprasti su aplinka. Bandoma įsiklausyti į bičių dūzgesį, į šešėlių šlamesį. Kodėl? Su kuo bendrauja lyrinis subjektas? Mano nuomone, jis kreipiasi į save, o tuo pat metu ir į mus visus. Jis tarsi naujai atgimęs pastebi ir išaukština dalykus, kurie daugeliui yra nuobodi kasdienybė.

„įsiklausyk kaip dūzgia aviliai
kaip tyliai šlama lapai ir šešėliai”

Ši citata parodo, kad lyrinis aš yra ypač pastabus – jis domisi ir bando įsigilinti į aplinką. Neveltui – turbūt nepajutęs pavojaus, jis kviečia pasinerti į ramų, šiltą pasaulį:

„įženkim į šią vasarą giliai
kaip romūs pasiklydę avinėliai”

Vasara – tai pats jėgų žydėjimas. Tai laikas, kai norisi dūkti, šėlti. Tai – džiugesio metas. Tačiau matome, kad lyrinis aš išlieka ramus, Jis lygina save su pasiklydusiu avinėliu, kuris tūrėtų būti išsigandęs, susikaustęs, tačiau taip nėra. Lyrinis aš jaučiasi lyg paklydęs, tačiau išlieka ramus. Viskas keičiasi trečiojoje strofoje. Paklydėlis tarsi atpažįsta aplinką:

„su almančiu pasauliu vienumoj
šviesioj paunksmėj mudu atsigulkim”

Man įdomu tai, kad pasaulis tarsi įasmeninamas. Rodos, su juo galima bendrauti lyg su šalia sėdinčiu draugu. Be to, trečiojoje strofoje pirmą kartą aiškiai suprantame, kad lyrinis aš yra nevienas. Šalia jo – artima siela, kuria jis pasitiki. Gal tai mylimas žmogus?

Gal draugas? O gal pakeleivis, dvelkiantis sielos ramybe? Gal… Kiek daug klaustukų… Tačiau viskas yra laikina: pasaulis, medžiai, vanduo, gyvybė. Laikas nesuvaldomai lekia, griaudamas jausmus, svajones. Lyrinis subjektas tai puikia supranta:

„barokas ošia medžių gilumoj
nes daug greičiau nei jis pavirsiu dulkėm”

Minima baroko epocha, kur vyravo prabanga, puošmenos. Tačiau visa tai pigu! Grožis, materialiosios vertybės – visa tai taip pigu prieš laiką! Barokas, jo prabanga jau ošia medžių gilumoje – baroko nebėra, o medžiai tebestovi. Natūralumas, kuklumas – štai kur tikras grožis… Vertinantys tik prabangą ir materialius dalykus šito nesupras…Lyrinis aš, dvelkęs ramybe, eilėraščio pabaigoje tarsi sunerimsta:

„bet gintaras negrįžta į sakus
ir mums nebus už mūs žodžius atleista”

Suprantame, kad kalbama apie pabaigą. Lyginamas žmogus ir barokas, prabanga ir ambicijos, troškimai, dažniausia vedantys į neapykantą ir melą. Manau, kad kalbama apie mirtį, kaip išsivadavimą iš kančios ir prabangos. Tačiau primenama, kad sugrąžinti nebegalime nieko… Galime tik džiaugtis tuo ką turime. Ne galime, o privalome – juk visa tai taip laikina! Ir džiaukimės jei netyčia, o gal tyčia, mums leidžiama džiaugtis ilgiau:

„tik vasara apglėbs mus kaip vaikus
nuėjusius toliau nei buvo leista”

Ir vis dėl to, lyrinis aš, labai pasitiki vasara, kuri lyg motina: šildo, saugo, globoja… Tai jėgų žydėjimo metas! Lyrinis subjektas ramus… Eilėraštis, verčiantis susimąstyti, paklausti savęs: „ kas tu? Kodėl tu? ” …Įdomu tai, kad eilėraštyje nėra nė vieno skyrybos ženklo, nė vienos didžiosios raidės. Galime klausti kodėl, bet ar kas tiksliai atsakys? Rodos paties likimo užrašyta…

Net nežinau kodėl, tačiau esu ramus. Dėl ateities, dėl praeities, dėl šiandienos. Ir parkeris nedreba, rodos ir ranka rami… Gal tai akimirka, o gal ir amžinybė… Prisipažinsiu, jis įkvepia mane. Ir jo eilėraščiai, jo žodžiai… Aidas Marčėnas – poetas, kurio kūryba mane ramina, suteikia optimizmo. Nesu poezijos gerbėjas, tačiau Marčėną ir Radauską aš tikrai gerbiu!