Bandymai protingai nusišnekėti

Būrai savo trobose kartu su gyvuliais laikė vištas ir net žmones.

Gyventi, galima sakyti, jam nelabai sekėsi, todėl, galima sakyti, jis mirė.

Šis pasisakymas nesulauks pritarimo, ypač mano tarpe.

Paukščius reikia globoti: vasarą jie padeda sodininkams ir daržininkams lesti vabzdžius.

Autorius puikiai supranta, kad atbulas valstietis negali ilgai dirbti.

Antanas Vienuolis buvo garsus todėl, kad gimė prie Šventosios.

Vasarą aš atostogauju ir kitokius darbus dirbu.

Afrikoje daug krokodilų ir kitokių didelių gyvačių.

Asilas nusižvengė, parodydamas savo arkliškus dantis.

Aš mokausi devintoje klasėje, todėl labai mėgstu piešti.

Mūsų klasė krepšinį pralaimėjo dėl to, kad mūsų aukštaūgiai yra maži.

Cvirkos plaukai būdavo nesušukuoti ir visą laiką juokdavosi.

Pavasarį kaimiečiai sėja miežius, avižas ir kitus kukurūzus.

Štai ir prasidėjo pamoka, kurios visi taip nekantriai bijojo.

Baigęs pradinę mokyklą, Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio klebonu.

Pričkus buvo tvirtai pritvirtintas prie dvaro.

Vasarą reikia laiku nupjauti javus, uogas, grybus, kad žiemą nebūtų nuobodu nuobodžiauti.

Mes miegojom, bet mums nesimiegojo.

Kai kurios beždžionės medžiuose kaba aukštyn galva.

Aš puoliau gelbėti skęstančio draugo, nes jis buvo su mano glaudėmis.

Žemaitė su baudžiauninkų vaikais santykiaudavo per tvorą.

Per šienapjūtę skambėdavo dainos, surištos su šieno pjovimu.

Šienapjūtės dainose apdainuojami mergelės ir grėblio santykiai.

Jeigu Veroniką perkeltume į dabartines sąlygas, jai būtų nereikėję žudytis ir ji dar gautų pašalpą.

Kovos lauke girdėjosi numirėlių šauksmai ir dejonės.

Šuo lojo nežmonišku balsu.

Laikui bėgant aš artimiau susipažinau su tuo svečiu ir supratau, kad tai mano močiutė.

„Daėjau“ iki kitos meilės rūšies – tai meilė tarp šeimos narių.

Turbūt močiutei plyštų širdis iš džiaugsmo, kad kiekvieną minutę esate pasiruošęs padėti jai.

Sportininkas pasiekia daug geresnių rezultatų sporto srityje, jei jis pats jaučia meilę savo sirgaliams, galbūt net savo šuniui.

Jos veidas nušvisdavo, lūpos išsilenkdavo.

Manoma, kad pirma atsirado Adomas, vėliau jam išėmė inkstą ir sukūrė Ievą.

Kiti mano, kad atsiradus beždžionei, po truputį pradėjo vystytis žmogus.

Dar po 30m. išvis pasensiu, nupliksiu, susiraukšlėsiu kaip koks surūgęs obuolys.

(…) Kai obuoliai gulėjo šalia, ant žemes, jos buvo tarsi močiutė.

Į pasaulį kasdien ateina vis naujų gyvybių, o senosios traukiasi!

Aš esu pasaulyje kaip mikroorganizmas. Aš tik mažas taškelis daugiamilijardiniame pasaulyje, lyg mažytis užtėkštas rašalo lašelis ant didžiulio gaublio.

Laikau save jau nebesubrendėle.

Kai dar nėjau į 7 klasę jaučiausi mažesnio rango nei dabar.

Kai augi, auga ir protas.

Tai bus ne paprastas, o branduolinis karas. Žmonės žus kaip dinozaurai, bet skausmingiau.

Esu paauglys, dar nenoriu greitai subręsti ir tapti nuo savęs priklausomu.

Mes esame ne vieninteliai gyviai šiame pasaulyje.

Reikia dirbti ir gyventi taip, kad mus supantys augalai, gyvūnai ir žmonės būtų patenkinti.

Maironis lietuvių narsumą, didvyriškumą, meilę tėvynei perteikia baisumu.

Rašinio pabaiga: „Daugiau nebeišvardinsiu, nes Maironis tiek daug parašė…“

Man patinka liaudies dainos ir muzika, kuri kelia nuotaiką ir skraidina.

Kai kurie žmones ištisas dienas vaikšto pikti, susiraukę arba visai be reakcijos.

Kartais įžeidimo nuospaudos išlieka.

Mūsų klasė kartais būna kaip kisielius – juokiasi be reikalo.

Staiga mano šuo priėdusi parbėga iš virtuvės.

Jis [žiurkėnas] labai mėgsta atsitrenkti į narvelio groteles ir po to būna kaip prigėręs. Jei jį laikai rankose, tai neišsisuksi nuo reketo.

Iš užuojautos laiško: „Labai apgailestauju dėl jūsų vyro mirties. Negalėjau būti kartu, nes jis norėjo pabūti vienas.

Visos veido detalės smulkios, nedidelio ūgio.

Bartas vis turi ir turi draugų, jie niekada nesibaigia.

Jo veidas lygus, be jokios raukšlelės, plaukai šiek tiek pražilę, su barzda.

Jis jodavo ant pasišiaušusio žirgo.

Lyrinis subjektas mums pasakoja, ką išdarinėja su Vilnium.