Mano sūnus (4m) pamatė prie stotelės močiutę su lazda, klausia kam jai tas pagalys. Senučiukė, išgirdusi nusišypsojo ir sako:
– Užaugsi… Gal ir tau reikės.
O manasis atsako:
– Nea, aš mašiną turėsiu.

Dukrytė (6m):
– Jei šuo mergaitė tai kalė, o jei berniukas tai kalinas?

Norėjau nupirkti savo mergaitei lėlytę. Buvo dvejų rūšių – juodaodė ir baltaodė. Pasiūliau jai juodaodę, tai ji atsakė:
– Ne, šita murzina.

Mariukas stebi jaunesnįjį brolį, kuris žinda krūtį.
– Mama,o tavo pienas – karvės?
– Ne.
– O tai koks? Ožkos?
– Ne, moters.
– Aaa, bet labai panašus į karvės.

Mes pasipuošėme eglutę, tai sūnus (3m) sako:
– Dabar visus namus reiks apkalėdinti.

– Gėda, gėda! Į kelnes pakakojau! Užsižaidžiau… (berniukas, 3m)

Mano vaikas savaitgalį svečiavosi pas močiutę. Paišdykavo, tai močiutė jį norėjo sudrausminti, sakydama, kad blogi vaikai statomi į kampą arba net į kalėjimą sodinami. Šįryt vaikis susipyko su tėte dėl mašinos, verkdamas išrėkė: „Tu, tėte, eisi į kampą ir į kalėjimą. Tu – blogas.”

Vakar mano sūnus klausia:
– Tėti, ar gyvybės draudimas reiškia draudžiama gyventi…

– Vyras gali susirasti moterį, merginą, arba blondinę. (mergaitė, 5m)

Vakar su Rusne žiūrime TV, aš sakau:
– Pažiūrėk, kokios antytės.
Ji atsisuka į mane ir sako:
– Tu visai išprotėjai… Čia ne antytės, o paukščiukai.

Vienądien stovėjome eilėje prie lauko prekybvietės. Dvi bobulytės pradėjo kalbinti mus, kad va mama turi tiek vaikų (dar ir dukterėčia kartu buvo), kad va trys mergaitės, o čia ir berniukas gavosi. Ir pradėjo jos mano vidurinėlei „siūlyti” broliuką padovanoti joms. Tai mano pupa net nemirktelėjusi atsisuko ir sako:
– Moterie, tau reikia pasigydyti, nes tau su galvele tikriausiai negerai. Tiek metų nugyvenai ir dar nežinai, kad šiais laikais niekas vaikų nedovanoja…

Berniukas (2m) parduotuvėje žiūri į manekeno (moters) nuogą krūtinę ir visiems, ten esantiems, išrėkia, kad jo mamytė tokius irgi turi.

– Užaugęs būsiu mama. (berniukas, 4m)

Kitoje gatvelės pusėj eina sutuoktinių porelė. Vyras garsiai keikiasi ir kažką aiškina moteriškei. Mano dukrelė (4m) kad suriks:
– Tu nesikeik ant bobos!

– Šita saulė mirė, rytoj bus kita.

Vaikščiojame su sūnumi žiemą. Ant takelio pribarstyta žvyro, o jis stebisi:
– Mama, dėl ko čia tiek kakavos pribarstė?

Kai mano dukra dar buvo maža, gal kokių 3,5m. ėjom gatve, buvo žiema ir užėjo smarki pūga, aš sakau:
– Dangus su žeme maišosi.
Kiek paėjus dukra klausia:
– Mamyte o ant ko mes dabar einam ant žemės ar ant dangaus?

Lipdėme iš plastelino su dukra. Aš jai nulipdžiau žmogeliuką ir klausiu jo:
– Kas čia,- tikėdamasi, jog pasakys „dėdė”. Tačiau ji atsako:
– Pabaisa.

Einant gatve rodo vaikinas į elektros laidus ir klausia:
– Mamyte, kas ten taip aukštai skalbinius kabina?

– Lietus išėjo namo.

Parskrido mano vaikučiai lėktuvu. Medutė dalijasi įspūdžiais:
– Mama, nesuprantu, skridom virš debesų, bet ten nemačiau, nei sniego, nei Dievo…

– Miškas – medžių namai.

Mergaitė (3m):
– Šuo loja.
– Gal žinai dėl ko jis loja?- palaiko temą mama.
– Žinau – mažas dar. Kalbėti nemoka.