Gitano Nausėdos reitingų kritimas buvo viena iš karščiausių politinių temų praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje. Vėliau ją ėmė nustelbti batalijos dėl koalicijos ateities, naujos Vyriausybės formavimas, pavasariniai dronų incidentai.
Vasarą pasitikėjimas Prezidentu buvo kiek ūgtelėjęs. Tačiau dabar G. Nausėda vėl neturi kuo džiaugtis – per mėnesį populiarumas smuko nuo 52 iki 43 proc. (ELTA / „Baltijos tyrimai“).
Reitingų viršūnėje – kadencijas baigę prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Nors įvertinus statistinę paklaidą, nė vienas dabar aktyviai politikoje dalyvaujantis asmuo G. Nausėdos nelenkia, tačiau populiarumo lenktynėse tenka kovoti tokioje pačioje svorio kategorijoje su Valiumi Ąžuolu, Kęstučiu Budriu, Aurelijumi Veryga, Linu Kukuraičiu ar Virginijumi Sinkevičiumi. Tai tikrai neatitinka Prezidento ambicijų.
Per rugpjūčio mėnesį nutiko keletas svarbių dalykų, kurie galėjo turėti įtakos Prezidento pozicijoms. Pirmiausia, Prezidento darbas nuotoliu iš Madeiros. Svarbūs čia yra du aspektai. Pirma, pats fonas. Kelionė į Madeirą sutapo su laikotarpiu, kai vis garsiau imta kalbėti apie galimus Kremliaus veiksmus prieš aktyviausiai Ukrainą remiančias valstybes.
Visuomenė turi būti informuota apie saugumo padėtį, tačiau natūralu, kad komunikuoti faktais, bet kartu išsaugoti visuomenės ramybę nėra lengvas uždavinys.
Nors G. Nausėda pasirinko savotiško ramintojo poziciją (dalis politikų apie padėtį komunikavo aštriau), bet pasirinktas kelionės laikas galėjo siųsti ne visai tinkamą žinutę – grėsmės kyla, o Prezidentas ketina išvykti ilsėtis (juk visi suprantame, kad ne dėl patogesnių darbo sąlygų buvo pasirinkta Madeira), bet vengia tai pripažinti.
Antras faktorius – prezidentai formaliai neatostogauja. Gali būti daug diskusijų, gerai tai ar blogai. Tačiau savotiškas teisinis vakuumas nebūtinai yra blogas dalykas.
Prezidento pareigos niekada nenutrūksta. G. Nausėda turi teisę ilsėtis, tačiau formalių atostogų nebuvimas kartu garantuoja, kad jis visada bus pasiruošęs visiškai grįžti į darbą bet kurią akimirką, kai to reikės, arba derins darbą su poilsiu, kaip išvykoje į Madeirą.
Valdas Adamkus nevengdavo vartoti termino „atostogos“, kalbėdamas apie savo poilsio laiką, jis figūruodavo ir oficialiuose prezidentūros pranešimuose. Įprastai V. Adamkus atostogaudavo Meksikoje, kartais iškart po atostogų ar prieš pat jas vykdavo į oficialius arba darbo vizitus JAV. Galbūt reakcija į G. Nausėdos kelionę būtų kiek kitokia, jeigu tai tiesiog būtų pateikta kaip Prezidento poilsio laikas, nors V. Adamkaus atostogos irgi sukeldavo nemažai šurmulio.
Kitas aspektas, kuris galėjo prisidėti prie nukritusio G. Nausėdos populiarumo, buvo dvasininkų seksualinių nusikaltimų prieš vaikus skandalas.
Žinoma, Prezidentas neturi galios religinėms institucijoms. Tačiau daugelis politikų gana greitai sureagavo į įvykį. Prasidėjo daug skirtingų siūlymų ką valstybė gali padaryti, kad tokių istorijų būtų išvengta. Prezidentas ilgą laiką išliko nuošalyje, nors šiaip jau nevengia pasisakyti temomis, kurios irgi nėra tiesiogiai susijusios su Prezidento atsakomybe. Praėjo beveik savaitė, kol išgirdome pirmą pareiškimą iš šalies vadovo.
Visgi, vien šie du aspektai neparodo bendro paveikslo. Išliko ir visos senosios problemos – po rinkimų į valdžią atėjus socialdemokratams, G. Nausėda tiesiog neranda sau vietos.
Šiuo metu jis neatrodo kaip esantis „virš“ kasdienės politikos – per arti socialdemokratų, kad galėtų išsaugoti arbitro vaidmenį, bet kartu ir per toli, kad pasinaudodamas santykiais išpeštų iš to didesnių politinių laimėjimų.
Prezidentui teoriškai galėtų padėti du veiksniai – artėjantis pirmininkavimas Europos Sąjungai (ES) bei „susitelkimo aplink vėliavą“ veiksnys nestabilios geopolitinės aplinkos fone.
Iki praėjusių metų antros pusės didžiausia G. Nausėdos pasitikėjimo krizė buvo nuslėptos narystės Komunistų partijoje istorija. Reitingai atsigavo po NATO viršūnių susitikimo, kai Prezidentas galėjo Vilniuje priimti Volodymyrą Zelenskį, Joe Bideną ir kitus pasaulio galinguosius. Lietuvai pirmininkaujant ES, mūsų svoris pasaulio politikoje vėl pusmečiui išaugs, o pats G. Nausėda gaus daug papildomų prožektorių šviesų.
Teoriškai Prezidentui atgauti pasitikėjimą galėtų padėti ir dabartinė nestabili geopolitinė aplinka. Bet tam reikia daugiau tikrų sėkmės istorijų kovojant su dabarties saugumo iššūkiais.
Rugsėjo 20–22 d. dronų incidentai parodė, kad yra daug pamokų, kurias reikia išmokti. Rugsėjo 20-oji parodė rimtas detekcijos spragas.
Nors jau netrukus po to Lietuva turėjo ir dalinę sėkmės istoriją – pirmąjį droną, kuris buvo aptiktas ir sunaikintas, – bet sekė pagrįstų ir nelabai patogių klausimų banga. Ką daryti, kad dronai negalėtų perskristi pusės Lietuvos? Kodėl iš Krašto apsaugos ministerijos dažnai pasigirstančių žinių apie vieną ar kitą svarbų sprendimą saugant Lietuvos dangų kol kas neseka apčiuopiamesni rezultatai?
Nors dronas ir buvo numuštas, vien tokių incidentų buvimas neprisideda prie saugumo jausmo. Valstybės užduotis yra sudėtinga – pasirūpinti, kad dronai mūsų oro erdvėje neskraidytų, o jeigu įskrenda, būtų kuo greičiau numušami, kuo mažiau trikdant kasdienį žmonių gyvenimą.
Galbūt toks tikslas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir skamba utopiškai, bet privaloma kuo arčiau prie jo priartėti. Kitaip gali augti nepasitikėjimas ne tik šalies lyderiais, bet ir bendras nusivylimas šalimi, kuri negeba apsaugoti savo gyventojų. Ypač jeigu dronai atneštų realios žalos.
Prezidentas tai puikiai supranta. Šiame kontekste reiktų vertinti ir jo kritiką sprendimui naktinio incidento metu paskelbti tik geltonojo lygmens įspėjimą.
Vargu, ar Prezidentas yra tas asmuo, kuris geriausiai gali nustatyti, kokio lygmens įspėjimas yra tinkamiausias konkrečioje situacijoje. Reiktų labiau pasitikėti sprendimus priimančiomis tarnybomis.
Prezidento pareiškimas ar Roberto Kauno priekaištai kariuomenei dėl sekmadienio įvykių neprisideda prie bendro pasitikėjimo Lietuvos gebėjimais spręsti šiuos iššūkius.
Geriau, kad tokie dalykai būtų išsakomi už uždarų durų. Bet politiškai tai suprantama – šalies lyderiai suvokia, kad tokie incidentai turi ne tik saugumo ar ekonominę, bet ir politinę kainą. G. Nausėda kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas turi ne tik realių svertų sprendžiant saugumo krizes, bet ir neša didelę atsakomybę.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.
