Ir Druskininkam – poligonas? Malinauskas aiškina, ko baiminasi
Rūta Janutienė pokalbyje su Ričardu Malinausku išgirsta jo nuogąstavimą: divizijos dydžio poligonas, jo vertinimu, pareikalautų Druskininkų teritorijos. Kas tuomet lauktų kurorto?
Divizija. Žodis, kuris skamba išdidžiai – 10 tūkstančių karių, tankai, gynyba. Bet Ričardas Malinauskas, išgirdęs šį žodį, klausia ne – kur švęsime, o – kur gyvensime? Ir kur gydysimės?
Pokalbyje su Rūta Janutiene Druskininkų meras pirmą kartą garsiai pasakė tai, ką kurorte šnabžda jau mėnesį: divizijos dydžio poligonas, jo vertinimu, pareikalautų Druskininkų teritorijos. Ir tada kurortas gali tapti ne kurortu, o užnugariu.
Kodėl poligonas – ir Druskininkų klausimas?
„Rūta, pažiūrėkite į žemėlapį. Kur pas mus dar yra laisvos žemės divizijai? Pabrėžiu – divizijai, ne batalionui. Divizijai reikia ne 100 hektarų. Jai reikia tūkstančių. Su apsaugos zonomis, su šaudyklomis, su privažiavimu. Paimkite Kapčiamiestį, paimkite Druskininkų savivaldybės pakraštį – miškai, smėlis, tuščia. Kariškiai sako – ideali vieta“, – dėsto Malinauskas.
Jis – ne prieš gynybą. Jis pats veža paramą į Ukrainą, pats priima karius. Jis – prieš tai, kad sprendimai daromi be pokalbio.
„Man niekas nepaskambino. Niekas nepaklausė – Ričardai, o kaip kurortas? Kaip sanatorijos? Kaip žmonės, kurie atvažiuoja gydytis purvu, o ne klausytis haubicų? Mes sužinome iš spaudos – galbūt poligonas bus čia. Galbūt. Tai – ne planavimas. Tai – gąsdinimas“, – sako meras.
Kas lauktų kurorto?
Kas lauktų Druskininkų, jei šalia atsirastų poligonas?
Malinauskas piešia vaizdą be pagražinimų:
Pirma – garsas. „Divizijos poligonas – tai ne šaudykla, kur šaudo kartą per savaitę. Tai – nuolatinis treniravimasis. Dieną, naktį. Sunkioji technika. Ar žmogus, kuris atvažiavo gydyti širdies, norės klausytis tankų? Ar mama su vaiku norės ilsėtis, kai langai dreba?“
Antra – vanduo. „Druskininkai – ant mineralinio vandens. Mūsų turtas – po žeme. Poligonas – kuras, tepalai, sprogmenys. Viena avarija – ir kas tada? Kas gers tą vandenį? Mes 20 metų statėme kurorto įvaizdį – tyla, ramybė, sveikata. Vienas sprendimas gali jį nuplauti.“
Trečia – žemė. „Žmonės turi sodybas, turi miškus. Jei paskelbs poligoną, jų žemė – pigi. Niekas nepirks sklypo prie poligono. Tai – žmonių likimai. Ar jiems kas nors kompensuos?“
Kodėl jam kyla klausimų dėl vietos, privažiavimo ir pasienio?
Malinausko klausimai – ne emociniai, o praktiniai, kaip vadybininko.
Vieta – „Kodėl Druskininkai? Kodėl pasienis su Baltarusija? Ar divizijai logiška būti 5 kilometrai nuo sienos, kuri kiaura? Ar ne geriau giliau, kur saugiau?“
Privažiavimas – „Kaip atvažiuos 10 tūkstančių karių? Per Druskininkus? Per vieną kelią – Vilnius-Drusruskininkai, kuris ir taip vasarą stovi? Ar mes turime infrastruktūrą? Ar kas nors skaičiavo?“
Pasienis – „Mes – pasienio savivaldybė. Pas mus jau dabar – kontrabanda, migrantai, baimė. Jei čia bus poligonas – ar neprovokuosime kaimyno? Ar nepadarysime Druskininkų taikiniu, o ne kurortu?“
„Aš už gynybą. Bet gynyba turi būti protinga. Negalima diviziją statyti ant mineralinio vandens, ant kurorto, ant žmonių galvų. Yra Rūdninkai, yra Pabradė, yra vietos, kur jau yra poligonai. Kam kurti naują ant Druskininkų? Tam, kad pigiau? Bet pigiau valstybei – brangiau žmogui“, – sako meras.
Mūsų integracijos kelias – nuo poligono prie pokalbio
Kodėl ši istorija apie poligoną Druskininkuose – apie mūsų integraciją į NATO ir Europą?
Nes mes į NATO ėjome ne tam, kad bijotume. Mes ėjome tam, kad būtume saugūs ir laisvi. Saugūs – nuo priešo, laisvi – gyventi.
Tikra integracija – tai ne kai kariuomenė pasako – čia bus poligonas. Tikra integracija – kai kariuomenė atsisėda su meru, su bendruomene ir sako – mums reikia vietos, kaip padarome, kad ir gynyba būtų, ir kurortas liktų?
Prisiminkime – Vokietijoje, kur divizijos stovi 70 metų, šalia poligonų – kurortai. Bet ten žmonės buvo paklausti, jiems buvo kompensuota, jiems buvo paaiškinta.
Ričardo Malinausko baimė – ne dėl to, kad jis prieš kariuomenę. Jo baimė – dėl to, kad sprendimai daromi be pokalbio. Kaip sovietmečiu – brėžinys ant žemėlapio, ir viskas.
Druskininkai 20 metų ėjo į Europą kaip sveikatos sostinė. Investavo šimtus milijonų – ne į tankus, o į sanatorijas, į vandens parką, į Snow areną. Kad žmogus iš Lietuvos, iš Lenkijos, iš Vokietijos atvažiuotų gydytis.
Ar dabar mes pasakysime tam žmogui – atsiprašome, dabar čia – poligonas?
Malinausko klausimas Janutienei – paprastas: „Aš – už diviziją. Bet ar divizija turi būti ant Druskininkų? Ar negalima rasti vietos, kur ir kariai saugūs, ir kurortas gyvas?“
Tai – ne kova prieš gynybą. Tai – kova už protingą gynybą. Gynybą, kuri gina ne tik sieną, bet ir žmogų, kuris prie tos sienos gyvena ir gydo kitus.
Stipri Lietuva – tai ne ta, kurioje poligonas bet kur. Stipri Lietuva – ta, kurioje poligonas ten, kur jis reikalingas, ir kur žmonės supranta – kodėl.
Kol Rūta Janutienė gali paklausti – ir Druskininkam poligonas? – o meras gali atsakyti, ko baiminasi, tol dar turime šansą, kad gynyba bus ne tik stipri, bet ir teisinga.
Gynyba, kuri saugo ne tik teritoriją, bet ir kurortą. Nes kurortas – irgi teritorija. Tik gydo, o ne šaudo.