Maskva patiria smūgius.
Pagrindinė žinia, kurią Kyjivas šiuo metu siunčia Maskvai ir Vakarų sostinėms, skamba itin kategoriškai: jokių nuolaidų, jokios kapituliacijos ir jokių teritorijų atidavimo nebus. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo pareiškimuose televizijai ABC News ir kalboje Hudsono institute nubrėžė aiškią raudonąją liniją. Iš esmės tai – paskutinis ultimatumas Putinui ir visiems, kurie puoselėja viltį priversti Ukrainą sutikti su gėdinga taika.
Rusijos diktatorius jau trylika metų bando užgrobti Donecko ir Luhansko sritis, tačiau jos jam vis dar neįveikiamos. Okupantai kontroliuoja tik šiek tiek daugiau nei 19 proc. Ukrainos teritorijos, bet įžūliai reikalauja, kad jiems būtų atiduotas dar ketvirtadalis šalies. Ukrainos prezidento atsakymas buvo tvirtas: Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasitraukimas iš Donbaso savo noru yra visiškai neįmanomas jokiomis aplinkybėmis.
Donbasas Kremliui neįveikiamas
Trys ketvirtadaliai mūsų teritorijos tebėra visiškai kontroliuojami Ukrainos. Kalbos, kad Ukrainos kariuomenė turėtų pati palikti savo pozicijas šalies rytuose, neatlaiko tikrovės patikrinimo. Mūsų oro desanto šturmo brigados Donecko srityje laikosi iki paskutinio, ir niekas neketina diktatoriui dovanoti to, ko jam nepavyko užimti mūšio lauke.
Jeigu apskritai būtų svarstomas teorinis ugnies nutraukimas, daugiausia būtų galima kalbėti apie fronto linijos įtvirtinimą. Jokių susitarimų, kuriais būtų pripažįstama Ukrainos žemių okupacija, nebus. Taškas. Ukrainos žmonės neleis įteisinti teritorijų užgrobimo, ir šią žinią pagaliau turi išgirsti visi Vakarų kabinetuose.
Dialogas su agresoriumi neturint tvirtos pozicijos neveikia ir niekada neveikė. Taikos derybos tik dar labiau žadina plėšrūno apetitą. Kai Ukraina kalba tiesiai, ji verčia pasaulį atsikratyti iliuzijų ir pasirinkti tvirtą kelią, kuris sustabdytų karą, o ne tik atidėtų katastrofą.
Karikatūrinė Trumpo taika ir netikri tarpininkai
Kol Zelenskis kelia ultimatumus agresoriui, Donaldas Trumpas Floridoje toliau vaidina priešrinkiminį populizmą. Jis vėl žada užbaigti karą per kelias dienas ir grasina 200 proc. muitais. Tačiau ką jis lygina? Banditas ir auka statomi į vieną gretą, visiškai ignoruojant tikruosius skaičius ir moralinius principus.
Dar didesnę nuostabą kelia derybininkai, tokie kaip Steve’as Witkoffas, kurį diplomatu vadinti galima nebent su didelėmis išlygomis – panašiai kaip jis karo nusikaltėlį Putiną vadina „humanistu“. Keliauti po pasaulį ir klausytis Kremliaus pasakojimų apie pečenegus, Riurikovičius ir „vieną tautą“ – bevaisis laiko švaistymas. Putinas viešai kliedi apie „istorines žemes“, tad apie kokį kompromisą apskritai galima kalbėti?
Maskva patiria smūgius, okupantai panikuoja
Kyjivo ultimatumas šiandien akivaizdžiai atsispindi naujoje tikrovėje pačioje Rusijoje. Pažvelkime į Krymą: ten tvyro visiška elektros tiekimo krizė. Okupantai sėdi tamsoje, skundžiasi pokalbių grupėse ir naiviai tikisi, kad ryte viskas susitvarkys. Tačiau nesusitvarkys. Jiems prasideda galutinė sutemų valanda, o tai – tik sisteminio atpildo pradžia.
Tai, kas vyksta Maskvoje, yra didžiausia Putino režimo gėda. Vyrus, medžiojančius dronus, dabar stato tiesiai ant Lenino mauzoliejaus stogo – nuo jo kadaise buvo stebimi paradai. Ant Kremliaus bokštų atsiranda priešlėktuvinės sistemos, o įvažiavimai į pastatus užtveriami šarvuočiais dėl nevaldomos Ukrainos dronų baimės.
Visi keturi Maskvos oro uostai paralyžiuoti, lėktuvai neskraido, o Rusijos sostinės oro erdvė nebėra prieinama civilinei aviacijai. Evakuojami „Moscow-City“ dangoraižiai, kuriuose įsikūrusios Rusijos ministerijos. Dega gamyklos Toljatyje ir Oriole, dega kariniai objektai Rostove. Karas užtikrintai grįžo ten, iš kur buvo pradėtas.
Rusija – mainų moneta ir kolonija
Putinas desperatiškai stengiasi įrodyti, kad vis dar yra didelis pasaulinio lygio lyderis. Jis svajoja apie trišalį susitikimą su Kinija ir JAV, kad dar kartą pamalonintų savo tuštybę. Tačiau iš tikrųjų Rusija jau seniai prarado savarankiškumą ir tapo įprasta geopolitinių žaidimų mainų moneta.
Šalis vis giliau grimzta į žaliavų tiekėjos statusą. Ji tampa arba pigia Kinijos provincija, arba išparduodamų išteklių šaltiniu, kuriame net „Gazprom“ virto nuostolingais griuvėsiais. Putinas pasirengęs atiduoti savo valstybę, kad išsaugotų valdžią, tačiau Ukraina šiose derybose jam stovi skersai kelio.
Vėžinį auglį reikia išpjauti
Jėgos diplomatija – vienintelė kalba, kurią supranta priešas. Zelenskis aiškiai parodė: jei mus spaus, atsakysime griežtai ir bekompromisiškai. Silpnumas tik provokuoja diktatorių, o tvirtumas verčia net pačius arogantiškiausius politikus skaitytis su Ukraina.
Putino režimas – agresyvus vėžinis auglys. Jei jo visiškai nepašalinsime, po bet kokios laikinos remisijos prasidės dar kruvinesnis paūmėjimas. Jokios nuolaidos čia nepadės, nes Kremliaus tikslas nesikeičia – visiškai sunaikinti Ukrainos valstybingumą.
Paskutinis Zelenskio ultimatumas – tai mūsų išlikimo formulė. Priešui neatiduosime nė vieno žemės lopinėlio. Arba Rusija sustos ir susitaikys su savo planų žlugimu, arba jos karinė mašina bus sudeginta iki pamatų. Kito šio karo finalo nėra.
Ši apžvalginė publikacija atspindi asmeninę autorės nuomonę.