Apie S.Nėries eilėraštį „Per lūžtantį ledą”: „Eilėraštis moko nelipti ant ledo, nes gali į jį įlūžti.

P.Širvio gyvenimo tikslas ir draugas Nr.1 buvo Nemunas.

Ji ir Petras buvo viena būtybė, negalinti pasidalinti.

Taigi, žmonės, būkite žmonėmis, o ne gyvuliais, nepraraskime žmogiškumo!!

Jo abejingumą lietuvių tautai rodo ir pokalbis su Vilku, kuris užsuko šiaip šnektėleti su Karaliumi, o gal ir pamokyti.

Menininkas sugeba kurti tik tada, kai jaučią alkį. Tik tada jis sugeba blaiviai mąstyti ir suvokti žmogaus esmę.

Iš Maironio dainų lietuvis suprato nesąs koks girinis, iš kelmo išspirtas, bet turįs savo tėvynę ir tam tikrų jai pareigų.

Žmonės yra susiskirstę į įvairias bendruomenes. Viena iš bendruomenių yra tauta.

Žmogus kaip medis: jis ir uosis, ir beržas, ir ąžuolas.

Nes tik mirusieji viską supranta ir atleidžia.

Vilius net sugebėjo tapti Grėtės tarnaitės meilužiu.

Rašytojas viską stebi šuns akimis.

Aš, būdamas mažas, visada norėdavau eiti toliau nuo namų, lipti ant namų stogų.

Kodėl žmonės būna tokie žiaurūs? Žiaurūs ne tik kitiems, bet ir sau: kariasi, šaudosi, šokinėja nuo stogų.

Vaikai eidavo vogti, žmonės miegodavo šalia mirusiųjų, kad susišildytų.

Nors Jurga ir Girdvainis nuskendo, tačiau jų meilė niekada neištirps.

Girdvainiui reikėjo sutikti nepaprastą, tikrai jo obuolmušių vertą merginą.

Šiame eilėraštyje nėra lyrinio veikėjo, bet yra lyrinis „aš”.

Nesvarbu, ar žmogui penkeri, ar šimtas metų, bet jei jis turi tėvus, su jais bendrauja, tai žmogus vis tiek yra vaikas.

Žinios, nauji dalykai – tai ne maistas, kuris susivirškina ir nieko nepalieka.

Grožis neturi sąvokos ar apibrėžimo.

Juk jokio senesnio pasaulyje daikto, kaip knyga, mes nerasime.

Knyga – tai malonus, įdomus daiktas.

Galiu duoti pavyzdį, kaip vyresnio amžiaus valdininkai, vadovai, direktoriai nenori priimti jauno, perspektyvaus žmogaus į darbo vietą, kur dirba niekam tikęs, kaip pavyzdžiui, elektrikas, kuris tik žino kaip lempoje pakeisti lemputę ir nesidomi naujomis technologijomis.

Knyga – tai krūva vienodo dydžio lapų, kurie surišti į vieną krūvą ir surišti į viršelį.

Bet gamyklos savo atliekas pila į upę ir taip ją užteršia arba paleidžia į orą.

Knyga prasiskverbia pro storą šiuolaikinio žmogaus dvasinį kūną, įsiskverbia į širdį, protą, į pačia sielą.

Kiekvienas mūsų susiduria su vaikyste.

Įsitvirtinus gyvenime, belieka žmogui paskutinis noras svajonė – susirasti savo vienintelę, išrinktąją.

Kažkada atsirado žmonija.

Mūsų gyvenimas kartojasi kiekvieną dieną.

Dažnai pasikartojanti paauglių problema – meilė.

Jei nori įgyvendinti, manau, svarbiausią gyvenimo tikslą – į gyvenimą išleisti palikuonį, turi draugystę pradėti ne proto, o charakterio sumetimais.

R.Granausko kūryboje žmogus buvo neatsiejamas nuo gyvulių ir nuo kaimo tradicijų.

Poetas buvo suaugęs su namais ir kloniais.

Šviesa verčia žmogų siekti vis plačiau ir daugiau.

J.Marcinkevičius gąsdina skaitytoją daugtaškiu.

Skaitytojas sužino apie namus, kuriuose ir tūno lyrinis subjektas.

Tai, kad herojui iš tiesų sunku, parodo autoriaus įtempta remarka („nugeria iš butelio“).

Duona – šventas ir ilgą kelią prakeliavęs patiekalas.

Visai neseniai Lietuvoje augo graži, didinga gėlė – tai Vytautas Mačernis.

Gimtadienyje mus vaišino tortu ir petardomis.

Vinco Kudirkos tėvai buvo paprasti kolūkiečiai.

Julius Janonis ėjo Nemuno pakrante, ir per jo skylėtas kelnes matėsi valstietiška poeto prigimtis.

Ir tada kunigaikštis Gediminas pasiuntė kryžiuočiams telegramą…

Kaktusas nukrito ant katinėlio ir sukniaukė iš skausmo.

Ana Karenina nesurado tikro vyro ir todėl atsigulė po traukiniu.

Visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko…

Mano įsimintiniausia diena – tyli liepos naktis…

Italijoje Gogolis ilsėjosi nuo revizorių.

Senovėje beždžionės buvo plikos, bet kai atėjo ledynmetis, jos apaugo plaukais, ir tai padėjo joms tapti žmonėmis…

Žiemą miške neliko nė vieno čiulbančio paukštelio, išskyrus varną.

Kai nebūdavo vyro, Milda dažnai išeidavo į lauką, kol palaipsniui tapo moterimi.

Šunų parodoje dalyvavo dogai, vilkšuniai, laikos, sargiai, bokseriai ir teisėjai.

Rašytoja buvo jautri daugelyje savo vietų…

Perskaitęs savo „Dievų mišką“ Sruoga sužinojo, kaip sunku jam buvo koncentracijos stovykloje.

Tiškevičiai, nors ir aristokratai, buvo inteligentiški žmonės.

Veronika buvo išdidi ir nusiskandino kaip tankistas.

Po kiemą vaikštinėjo vištos, antys ir kitoks šlamštas.

Velnias sugundė Faustą įsimylėti Margaritą – ir jam – rūpesčiai senatvėje, ir jai – kalėjimas…

Vingių Jonas nepatiko ir Katrei, ir Žemaitei…

Berniukas įėjo į klasę, nuleido galvą ir taip žemyn galva stovėjo.

Jis buvo pasiturintis ūkininkas: turėjo kiaulę, arklį ir žmoną…

Prie ežero mergina melžė karvę, o vandenyje viskas atsispindėjo atvirkščiai…

Keletas ištraukų iš dvyliktokų A.Vačiulaičio „Valentinos“ interpretacijų:

A. Vaičiulaičio „Valentinoje“ važinėjo autobusai, o žmonės buvo skiepijami.

Antanas čiulbėjo, kaleno ne žodžiais, bet mintimis.

Šeimos galva – vyras ir tėvas.

Stora boba buvo lyginama su aviliu – apšiltinta, kad žiemą nesušaltų.

Antanas iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau kaip ir toje patarlėje „ir šuo kariamas pripranta“, taip ir jis.

A. Vaičiulaitis, ne taip kaip kiti realistai, ieško ne tik tonu bei spalvų, bet ir pusspalvių, bei pustonių.

A. Vaičiulaičio „Valentina“ priskiriama moderniam modernizmui.

Iš tokių detalių, kaip motociklas ar autobusas, galima spręsti, jog tai ne akmens amžius.

Vaičiulaitis viską piešė Antano akimis.