Mano žmona labai mėgsta skaityti straipsnius sveikatos klausimais. Sako, tik jų dėka ji dar gyvenanti šioje ašarų pakalnėje. O aš – aš, esą, sveikas kaip arklys ir tikrai pragyvensiąs visus savo šeimos narius bei būsimus anūkus. Tačiau savo sveikata rūpintis privaląs ir aš lygiai su visais šeimynykščiais. Mat, ji, mano žmona, negalinti pakęsti tokių vyrų, kurie išsigalvoja velniai žino kokias ligas ir nuo savo šeimos lengvabūdiškai išdumia net į kitą pasaulį.

Nuo praeitos savaitės pusryčiams nebegauname kiaušinių. Žmona perskaitė žurnale kažkokio širdies mokslų daktaro straipsnį. Daktaras rašo, kad kiaušiniuose daug cholesterolio, o nuo jo visos žmogaus gyslos užanka. Trauk jį bala, pramisiu ir be kiaušinių!

Dingo iš šaldytuvo ir taukai. Jie, anot kito daktaro, dar pasiutesni už kiaušinius. Amerikoje vieno ligonio, kuris rydavo taukuose keptus blynus, gyslose, sako, radę net šimtą tris procentus cholesterolio. Pradėjus jį gydyti saulėgrąžų aliejumi, visos gyslos atsitaisiusios ir dabar giminaičiai niekaip negalį sulaukti palikimo, kuris buvo jau beveik jų rankose.

Sviestą, pasakė žmona, taip pat regėsiu kaip savo ausis. Jame cholesterolio dar daugiau, negu taukuose. Galiu, esą, ėsti ir margariną. Gal mažiau tada posėdžiuose užtruksiu.

Grietinės jau irgi kuris laikas nebematau. Iš grietinės juk daro sviestą, o sviestas – cholesterolio šaltinis.

Žmona nusprendė, kad, ačiū spaudai, mes nuo aterosklerozės truputėlį apsigynėme, o dabar metas pulti vėžį. Trečia diena valgau patiekalus pagal šūkį „Viskas iš burokėlių!“ Man atrodo, kad aš jau visas pasidariau panašus į buroką ir iš viršaus, ir iš vidaus. Turbūt ir po mirties vėžys nedrįs prie manęs kabintis. Ne aš būsiu, jeigu ant mano kapo nepridigs raudonųjų burokėlių. Tą autorių, kuris išgalvojo šį būdą apsiginti nuo vėžio, karčiau ant plonos virvutės, kad ji kiekvieną kartą nutrūktų. O gal geriau būtų jį ketvirčiuoti senoviškai? Tik neturiu įrankių.

Stori žmonės visame pasaulyje gyvena trumpiau už plonus. Žurnale parašyta, kad storųjų širdys greičiau nusimakaluoja, kol išvarinėja kraują per lašinius.

Abu su žmona pasisvėrėme. Abiejų svoris didesnis, negu turėtų būti pagal lentelę. Pradėjome, kaip pataria straipsnis, „išsikrauti“. Gaila, kad šito būdo nežinojo senovės inkvizitorių kontoros viršininkas Torkvemada! Vieną dieną gavau tik tris butelius kefyro. Ir viskas. Net duonos kriaukšlio neišmeldžiau. Antrą dieną davė šešis tarkuotus obuolius. Trečią dieną – kažkokių trintų daržovių tris kaušus.

Į savaitės pabaigą nukrito ne tik mano svoris, bet ir aš pats nuo laiptų. Žmona sako – ne išsikrovimas čia kaltas. Esą, nereikia lakti ant tuščios. O svoris mano vis tiek dar per didelis. Todėl nuo rytdienos nebegausiu bulvių, o taip pat ir miltinių patiekalų.

Sėdžiu užsirakinęs kambaryje ir rašau. Rašau testamentą. Žmona gretimame kambaryje daro gydomąją gimnastiką. Vaikai ruošia pamokas. Kaip mane anksčiau baugindavo mirtis!.. O dabar? Nieko nebijau, nors žinau, kad ilgiau kaip savaitę netrauksiu. Sieloje kažkokia palaima. Gyvenau dorai, klausiau žmonos ir mediciniškų straipsnių. Mirsiu garbingai, su lengva sąžine. Ant stalo guli atverstas žurnalas. Jame straipsnis, pavadintas „Kiaušiniai ir taukai išteisinti!“ O po antrašte smulkesnėmis raidėmis: „Naujausi tyrimai parodė, kad kiaušiniai ir taukai nėra pagrindinė aterosklerozės priežastis“. Toliau kita antraštė: „Ir vanduo gali būti nuodai!“ Jeigu, esą, jame per daug kalkių ir dar kažkokio velnio, tai gyslos… Toliau nebeskaičiau. Žurnalą paduosiu žmonai, baigęs rašyti testamentą. Kažin, kiek laiko be vandens gali išgyventi kupranugaris? Reikia pasižiūrėti enciklopedijoje. Gal dar suspėsiu šeštadienį nueiti į futbolą?

Iš Juozo Bulotos knygos „Žuvęs žmogus“, Vilnius, leidykla VAGA, 1978