Sekite mus Facebook'e!
Per savaitę tapo žinoma, kad iš Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurochirurgijos centro pasitraukia jau šeši žinomi savo srities medikai, itin daug prisidėję prie būtent vaikų gydymo. Vaikų neurochirurgijos centro savotišku naikinimu pasipiktinę tėvai kreipėsi į žiniasklaidą ir baimindamiesi dėl mažųjų gydymo inicijavo peticiją. Santaros klinikų vadovas Tomas Jovaiša 2 metus trukusią sunkią situaciją pavadino karštuoju tašku, kurį pavyko išspręsti. Tačiau ar tikrai? 15min pasikalbėjo su pasitraukusiu centro vadovu Sauliumi Ročka ir neurochirurgais Ramūnu Raugalu ir Gediminu Lukšiu.
„Visame tame „š“ ir murkdėmės“
„Jei kalbėčiau apie save, galiu paminėti du esminius momentus. Pirmas – tas apie kurį visi skalambija. Išties šitie dveji metai buvo kryptingas dalies centro darbuotojų bandymas perimti centro valdžią, o pasirinktas metodas – diskredituoti centro vadovą. Visame tame „š“ ir murkdėmės“, – aiškino neurochirurgas Ramūnas Raugalas.
Anot mediko, buvo imtasi daugybės priemonių – psichologų, auditų, etikos komisijų ir panašių, tačiau situacija nesikeitė. „Suvokite ir tokį dalyką, kad prof. Saulius Ročka, būdamas centro vadovu, aš – Vaikų skyriaus vadovu, daktaras Robertas Kvaščevičius – Suaugusiųjų skyriaus vedėju, turėjome tuo pačiu ir išlaikyti teisingą poziciją, būti etiški, užtikrinti centro darbą, kad dėl to nenukentėtų pacientai. Galiausiai, sudaryti teisingas sąlygas dirbti tiems žmonės, kurie kėlė sumaištį – nepuolant jų, nekeršijant, nenusižengiant etiniams principams ir pan.“, – apie darbo sąlygas pastaruosius dvejus metus kalbėjo R.Raugalas.
Paklaustas, kas galiausiai perpildė taurę, neurochirurgas įvardijo du „lašiukus“ – tai, kad per spalio 17 d. įvykusius naujojo Neurochirurgijos centro vadovo rinkimus buvo išrinkti žmonės, kurie per minėtus dvejus metus save visiškai diskreditavo: „Aš su jais negaliu dirbti kaip su žmonėmis, suprantate? Mūsų vertybės yra nesuderinamos“.
„O antras lašiukas, kad naujo centro vadovo pozicija dėl vaikų neurochirurgijos labai ryškiai nesutampa su mano programiniu matymu. Tai – nieko naujo medicinos vadybos moksle. Ta diskusija – ar vaikams geriau po vienu su stogu su kitais vaikais, ar su suaugusiais – yra nuolatinė. Čia buvo deklaruojama ir žengti pirmi žingsniai, kad sudėtingieji vaikų atvejai operuojami suaugusiųjų bloke, o gydomi vaikų kardiochirurginėje reanimacijoje, kuri yra visiškai atskiras padalinys, neturintis jokios patirties dirbti su neurochirurginio profilio pacientais. Lygiai taip pat yra tame suaugusiųjų profilyje.
Sakoma, kad kalbame apie 10–15 sudėtingiausių atvejų, bet iš tiesų ten yra tiek daug sluoksnių… Gerai, o kaip tada su tais mažiau sudėtingais atvejais, negi jiems nereikia tos pačios įrangos? Nepamirškime ir to, kad būna, jog atvejai staiga sudėtingėja“, – savo poziciją dėstė neurochirurgas R.Raugalas.
Gydytojas atkreipė dėmesį, kad argumentų šiuo klausimu – ne vienas, judant tokia kryptimi rizikuojama, kad medikai neteks savo kompetencijų, įgūdžių, ir kalbama ne tik apie neurochirurgus, bet ir apie tų skyrių, kuriems bus paskirti neurochirurginio profilio mažieji pacientai, medikus.
Aš su jais negaliu dirbti kaip su žmonėmis, suprantate? Mūsų vertybės yra nesuderinamos.
Galiausiai, gydytojas įvardijo ir mikrobiologinę aplinką – mat suaugusių skyriuose „cirkuliuoja“ kitos bakterijos, nes skirtingos gali būti net ir epidemiologinės situacijos vaikų ir mažųjų skyriuose: „Aš tikrai nenoriu, kad tie patys mikrobai cirkuliuotų vaikų ligoninėje, kurie, pavyzdžiui, yra atsparūs gydymui“.
R.Raugalas pridėjo net ir žmogišką aspektą, kurį galbūt ne kiekvienas įvertina – pradedant koridorių spalva ir ritualais, kaip paruošti keturmetį operacijai, kad jis būtų kuo mažiau traumuojamas.
Medikas tikino, kad turi žinių, jog po permainų vienas vaikas jau buvo išoperuotas suaugusių neurochirurgijos operacinėje, o gydomas – vaikų kardiochirurginėje reanimacijoje.
Paklaustas, kaip yra – ar jis išėjo pats, ir vis tik jautė, kad kito kelio nėra – anksčiau ar vėliau, neurochirurgas situaciją palygino su poros santykiais – lyg dvejus metus būtų vaikščioję į terapiją ir suvokę, kad viskas – daugiau nieko nebėra.
„Per šitą visą laiką iki šios dienos Santaros klinikos man viduje diskreditavo save kaip instituciją. Man be proto patinka mano darbas, man labai patinka gydyti pacientus, bet klinikomis nusivyliau“, – apibendrino jis.
Bandymas perimti valdžią
Pradėdamas pokalbį neurochirurgas G.Lukšys atkreipė dėmesį, kad tuomet, kai Santaros klinikų ir centro vadovai tikino, jog centrą palieka tik trys medikai, jie puikiai žinojo, jog į darbą nebegrįš ir jis – ketvirtas. Nors gydytojas buvo atostogose, bet visi dokumentai buvo užpildyti, raktai, pažymėjimai atiduoti. Anot G.Lukšio, visi žinojo jau spalį, kad jis nebegrįš. Taigi – jis buvo ketvirtas.
Problema paprasta – buvo bandoma destrukciniais metodais perimti valdžią.
Paprašytas pakomentuoti savo išėjimą, neurochirurgas teigė, kad galėtų išskirti tris esminius dalykus: „Gal kiek kartosiuosi su kolegomis, bet visa konflikto esmė yra nenoras dalyvauti taikiame valdžios perdavimo procese. Gerai pažįstu visus ten esančius žmones – ir likusius, ir išėjusius. Problema paprasta – buvo bandoma destrukciniais metodais perimti valdžią.
Atvirai deklaruojama, kad negalima laukti, kol pasibaigs prof. S.Ročkos kadencija. Aš ne kartą siūliau naujajam vadovui – ruoškis, dalyvauk, renk programą, mokykis vadybos ar medicinos psichologijos. Prašau – dalyvauk ir laimėk. Mums atrodo, kad tai teisingas būdas gauti postą. Bet, deja, buvo pasirinkta tai daryti destrukciniais metodais ir visi, kas nepritarė, tapo priešais. Kad ir kaip bandžiau save deklaruoti kaip neutralų, politika buvo vedama tokia – arba už mus, arba prieš mus“, – pasakojo neurochirurgas G.Lukšys.
Likę du argumentai, pasak mediko, jau vedė iš pirmojo. Jis pamatė pačių Santaros klinikų vidinių institucijų, į kurias kreiptasi buvo ne kartą, silpnumą – pereitos visos vidinės tarnybos, kurios skirtos spręsti konfliktams, tačiau nepadėjo niekas. Galiausiai, G.Lukšys pabrėžė, kad visi likę kolegos yra itin aukštos kompetencijos, jau yra puikūs savo srities profesionalai, tačiau šis klausimas – apie vertybinius aspektus. Anot mediko, toliau šitaip dirbti buvo tiesiog neįmanoma. Išėjimui medikas ruošėsi pusmetį, tačiau, anot jo, kai parašė prašymą, niekas apie tai su juo net nesikalbėjo – atkalbėti nebandė.
Paklaustas apie šansus grįžti į Santaros klinikas, jei situacija pasikeistų, medikas filosofiškai tikino, kad niekada negali sakyti niekada, tačiau klinikos šiai dienai atėmė iš jo ateities perspektyvą.
Dirbti buvo neįmanoma
Buvęs Santaros Neurologijos centro vadovas prof. S.Ročka tikino galintis dar kartą pakartoti tai, ką išplatino viešame pasisakyme, – per dvejus metus vidinė atmosfera susiklostė taip, kad dirbti toliau buvo neįmanoma. Centro rezultatai, anot neurochirurgo, nuolat augo, plėtėsi teikiamos paslaugos, didėjo operacijų apimtys, stiprėjo komandų kompetencijos, buvo sukurta visavertė rezidentų rengimo bazė, taigi, darbuotojų išėjimo priežastys visai ne profesinės.
S.Ročkos teigimu, ilgą laiką tęsėsi nepagarbus elgesys ir tiesiog trukdymas vadovauti bei nepagrįsti kaltinimai. Paskutiniu lašu, kuris lėmė, kad pasitrauks iš Neurochirurgijos centro vadovo pareigų, anot S.Ročkos, buvo kolegos sprendimas išeiti – tuomet jis suprato, kad netrukus negalės užtikrinti kokybės, komandos, kuriai irgi sunku buvo tai tverti.
Paprašytas atsakyti į kaltinimą, jog paliko pacientą, kurį turėjo operuoti, medikas tikino situaciją matantis kitaip. Tuomet, kai jis dar dirbo Santaros klinikose, vyko tyrimai, pasirengimas operacijai, tačiau jos data buvo suplanuota jau tada, kuomet neurochirurgas jau neturėjo darbo santykių su Santaros klinikomis – reiškia, kad negalėjo operuoti. Anot S.Ročkos, jis bendravo su pacientais, viską paaiškino ir, kiek galėjo, prisidėjo prie situacijos sprendimo, kuris jau rastas.
O dėl to, kad itin retos operacijos sutelktos tik vienose rankose, buvęs centro vadovas galėjo pasakyti tik tiek – taip yra, dalis medikų turi sritis, kuriose labiau specializuojasi. Anot jo, tokio pobūdžio operacijose su juo ne kartą dirbo rezidentai, tačiau jų net pasaulio mastu nėra tiek daug, todėl mokyti nėra taip paprasta.
Ryšio su pacientais, kuriais, kaip tikina, rūpinosi visada, S.Ročkai gaila, tačiau sprendimas, anot jo, priimtas gerai apsvarsčius ir neturint kitos išeities.
Sveiki, aš esu Mykolas Janonis – kuriu turinį, kuriame telpa tiek rimtesnės temos, tiek lengvesnės pramogos. Man patinka rašyti naujienas, straipsnius ir aktualijas, o taip pat dalintis maisto receptais ir horoskopais.
Visa tai publikuoju tinklalapyje juokingi.lt, kur siekiu, kad kiekvienas lankytojas rastų kažką artimo sau – ar tai būtų naudinga informacija, ar įkvepiantis receptas, ar šiek tiek žvaigždžių išminties.
