Stalas tuščias, svečiai neatsisėdo ir neišeina – mano vaidinimas privertė visus pasijuokti ir pasisotinti.

Juk seniai žinoma, kad jei žmogus nori – jis ieško galimybės, o jei nenori – ieško priežasties.

Taigi, apie finansines galimybes gauti svečių….

Jau seniai pastebėjau, kad pasisėdėjimo su svečiais kokybė nepriklauso nuo finansinių investicijų į stalo serviravimą.

Ji išvis nepriklauso!

Būna atvejų, kai stalas lūžta nuo skanėstų, o svečiai išsiskirsto – nuobodu, neįdomu.

Ir, priešingai, stalas kuklus, bet už jo taip nuoširdžiai sėdima, taip šilta!!!

Bet neseniai turėjau nesėkmę priimdama svečius.

Tą kartą svečius pakviečiau šiaip taip, pasėdėti ir pabendrauti.

Dėl maisto nesikompleksavau ir visai nesirūpinau:

• silkė su svogūnais ir sviestu;
• šiek tiek sūrio ir dešros;
• šiek tiek lašinių su sluoksniu (mano paties marinuotų – uhhhhhh! skanu!),
• žalių moliūgų salotos su rūkyta dešra, česnaku ir majonezu – skanaus skonio ir kartu sveikos!
• agurkai, pomidorai iš mano dačos;
• skardinė šprotų (brangiausias produktas ant stalo už kilogramą);
• orkaitėje keptos vištienos šlaunelės – tik dėl dalyvaujančių vyrų;
• bulvių akordeonas (kas nežino – pasigaminkite – nepasigailėsite – internete yra receptas. Pigu, bet labai skanu).

Trumpai tariant, mano

stalas

nebuvo turtingas, bet maisto buvo.

Ir jo būtų užtekę, bet mano svečiai vėl buvo alkani. Ir lėkštės buvo beveik tuščios.

Man net teko bėgti į parduotuvę duonos.

Gerai, visi pasilikite ten, kur esate. – įsakiau apžvelgdamas beveik tuščią stalą.

–

Po 15 minučių būsime pilni!

O aš turėjau pyragų tešlos (beje, turėti jos visada po ranka – puiki idėja).

Iškočiojau pyragus ir paprašiau svečių išsirinkti kaip įdarą visus tuos mūsų valgio likučius, našlaičiais likusius po 1-2 gabaliukus, gulinčius lėkštėse. Buvo

du pyragai su 0,5 spratino kiekviename, keturi pyragai su mažyčiais dešros gabaliukais ir t. t. Iškepiau kalną pyragų. Ir kiekviename jų buvo po mažytį įdarą, pagamintą iš likučių nuo stalo. Užtrukau pusvalandį, bet niekas

manęs

neskubino

. Bet kol kepiau pyragus, sumaišiau visus užsakymus. Todėl negalėjau prisiminti, kuriame buvo koks įdaras.

– Na, ateikite ir pasiimkite, ko norite.

–

Pasiūliau, padėdamas ant stalo didžiulį dubenį šviežių pyragų.

Buvo juoko – kas norėjo su bulvėmis, gavo su šprotais ir atvirkščiai.

Ilgai nesitraukėme – žaidėme komandinius žaidimus ir net dainavome prie gitaros.

Taigi ir mūsų pensijose galima sulaukti svečių.

Manau, kad ir mano svečiai bėgs, net jei surinksiu juos nuogų bulvių su sviestu ir česnaku.