Dundulis parklupdė Ruginienės viceministrą: ar jis gali paaiškinti, kur dingsta skaičiai?
Pensija žmogui – ne eilutė ataskaitoje. Tai dešimtmečių darbo rezultatas, nuo kurio priklauso, kaip žmogus gyvens sulaukęs senatvės. Todėl kai viešai skelbiami vieni skaičiai, o individualus skaičiavimas leidžia gauti kitokį rezultatą, natūraliai kyla klausimas: kur slypi skirtumas?
Būtent prie šio klausimo pokalbyje su Rūta Janutiene grįžta verslininkas Dainius Dundulis. Jo dėmesio centre – Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Tadas Vinokūras bei pensijų skaičiavimo logika.
Dundulis klausia paprastai, tačiau atsakymas, regis, nėra toks paprastas: kodėl jo pateikiamas pensijos skaičiavimas nesutampa su viešai skelbiama vidutine pensija?
Vienas skaičius viešumoje – kitas žmogaus skaičiuoklėje
Pensijų tema Lietuvoje jautri ne vien dėl pinigų.
Ji paliečia žmogaus gyvenimo saugumą.
„Sodros“ skelbiami vidurkiai leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie pensijų dydį, tačiau konkretaus žmogaus pensija apskaičiuojama individualiai – atsižvelgiama į stažą, sukauptus pensijų apskaitos vienetus ir kitus parametrus. Oficialiai taip pat nurodoma, kad net du žmonės, turintys tokį patį stažą, gali gauti skirtingo dydžio pensiją.
Tačiau būtent čia Dundulis kelia kitą klausimą.
Jeigu iš bendros sistemos skaičiavimo pašalinamos tam tikros administravimo išlaidos, kaip pasikeičia galutinis rezultatas?
Ir ar žmogui aiškiai paaiškinama, ką iš tikrųjų reiškia vienas ar kitas viešai paskelbtas skaičius?
Ką pakeičia atimtos administravimo išlaidos?
Dundulio pokalbyje su Janutiene svarbi tampa ne vien pati pensijos suma.
Jis bando parodyti visą kelią, kuriuo pinigai juda sistemoje – nuo surenkamų lėšų iki galutinio žmogui tenkančio rezultato.
Verslininko keliama abejonė paprasta: jeigu prieš lyginant skirtingus skaičius iš vienos pusės atimamos administravimo ar kitos sistemos išlaidos, ar tikrai galima šiuos dydžius lyginti tiesiogiai?
Tai jau ne vien aritmetikos klausimas.
Tai – skaidrumo klausimas.
Nes žmogui, kuris visą gyvenimą mokėjo įmokas, neužtenka pasakyti, kad „taip apskaičiuota“. Jam svarbu suprasti, iš ko konkrečiai susideda galutinė suma.
Ruginienės komanda apie pensijas kalba vis garsiau
Pensijų didinimas šiemet tapo viena iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos akcentuojamų temų.
Ministrė Inga Ruginienė yra teigusi, kad dalį „Sodros“ biudžeto perviršio būtų galima skirti spartesniam pensijų indeksavimui. Vėliau ji paskelbė siekį kitąmet pensijas vidutiniškai didinti ne mažiau kaip 10 proc., dalį papildomo finansavimo skiriant iš „Sodros“ biudžeto perviršio.
Tačiau didesnė pensija savaime neuždaro kito klausimo.
Kiek kainuoja pati sistema ir kiek pinigų realiai pasiekia žmogų?
Būtent čia Dundulio keliama tema tampa platesnė už vieną pensijos skaičiavimą.
Kodėl viešų pinigų ataskaitas taip sunku patikrinti?
Viešųjų finansų pasaulyje skaičių netrūksta.
Ataskaitų – taip pat.
Tačiau paprastam žmogui neretai sunku iš jų suprasti, kaip vienas skaičius virsta kitu.
Kiek surenkama?
Kiek administruojama?
Kiek išleidžiama sistemos veiklai?
Kiek lieka išmokoms?
Ir kaip visa tai atsispindi galutinėje žmogaus pensijoje?
Tai klausimai, kurie neturėtų būti suprantami kaip puolimas prieš pačią socialinio draudimo sistemą.
Priešingai – kuo sistema svarbesnė žmogaus gyvenimui, tuo daugiau aiškumo iš jos turėtų būti reikalaujama.
„Ar jis ką nors supranta?“ – klausimas tampa didesnis už vieną žmogų
Dundulio klausimas Vinokūrui skamba provokuojančiai.
Tačiau už jo slypi kur kas platesnė problema – kas nutinka, kai viešosios politikos skaičiai tampa tokie sudėtingi, kad jų nebegali savarankiškai patikrinti pats žmogus, kuriam ta sistema skirta?
Pensijų sistema neturėtų būti suprantama tik specialistams.
Žmogus, kuris šiandien dirba, moka mokesčius ir galvoja apie savo ateitį, turi teisę žinoti, kaip formuojasi jo būsima pensija. O dabartinis pensininkas turi teisę suprasti, kodėl jo gaunama suma yra būtent tokia.
Tai – ne privilegija.
Tai pasitikėjimo pagrindas.
Už skaičių visada stovi žmogus
Galų gale ši istorija nėra vien apie Dundulį, Vinokūrą ar Ruginienės ministeriją.
Ji apie žmogų, kuris atsivertęs savo pensijos skaičiavimą nori suprasti paprastą dalyką: ar sistema su juo kalba aiškiai?
Pensijų dydžiai gali būti indeksuojami, biudžeto perviršiai gali būti perskirstomi, o ataskaitose gali atsirasti vis naujų eilučių.
Tačiau žmogui svarbiausia išlieka viena – žinoti, kad jo dešimtmečių darbas nėra paslėptas už nesuprantamų formulių.
Todėl Dundulio klausimas vertas platesnės diskusijos: ne kas garsiau pasakys, kad kitas nesupranta, o kas sugebės taip paaiškinti viešųjų pinigų kelią, kad jį suprastų kiekvienas žmogus.
Nes tikras skaidrumas prasideda tada, kai nebereikia būti ekonomistu, teisininku ar valdininku tam, kad suprastum, kur yra tavo pinigai ir kaip apskaičiuojama tai, kas tau priklauso.