Žemaitaitis nujaučia, ką suplanavo Nausėda: laikykitės!
„Negalima tyliai perrašyti valstybės pamato“, – sako jis
Pokalbis, kuris turėjo būti eilinis politinis interviu, virto atviru įspėjimu visai Lietuvai. Laidoje pas Rūtą Janutienę partijos „Nemuno aušra“ lyderis Remigijus Žemaitaitis prabilo ne apie reitingus, o apie tai, kas, jo įsitikinimu, gali pakeisti Lietuvos likimą dešimtmečiams į priekį. Ir pabrėžė – apie tai turi spręsti ne darbo grupės už uždarų durų, o žmonės.
Esmė – Konstitucijos 137 straipsnis. Kas gins Lietuvą?
Viskas prasidėjo nuo vienos eilutės Konstitucijoje. 137 straipsnis, draudžiantis Lietuvos teritorijoje turėti masinio naikinimo ginklus ir užsienio valstybių karines bazes, šiandien kai kuriems politikams atrodo kaip kliūtis. Kitiems – kaip paskutinis saugiklis.
Žemaitaitis įsitikinęs: jei norime jį keisti, privalome klausti tautos.
„Tai ne techninis pataisymas. Tai – vertybinis lūžis. Kai kalbame apie svetimus ginklus mūsų žemėje, mes kalbame apie mūsų vaikų saugumą. Todėl aš reikalauju vieno – referendumo. Tegul kalba rinkėjas, o ne kabinetas“, – laidoje kartojo politikas.
Jo logika paprasta ir žmogiškai suprantama. Kas priimtų sprendimus dėl ginklų, jei straipsnis būtų pakeistas? Kelios dešimtys Seimo narių balsavimo įkarštyje? O gal užsienio partnerių spaudimas? Žemaitaitis sako nujaučiantis, kad Prezidentūroje jau dėliojamas scenarijus, kaip apeiti visuomenę.
Paralelė, privertusi suklusti: Nausėdos kalba JT
Įdomiausią paralelę Žemaitaitis nubrėžė tarp dviejų tribūnų – Niujorko ir Vilniaus.
Prezidento Gitano Nausėdos kalba Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje apie taisyklėmis grįstą pasaulį, taiką ir pagarbą tarptautinei teisei, pasak Žemaitaičio, skambėjo galingai. Bet grįžus namo, ta pati logika turi galioti ir čia.
„Negalime JT tribūnoje kalbėti apie tautų apsisprendimo teisę, o Vilniuje bijoti paklausti savos tautos nuomonės dėl Konstitucijos. Tai būtų dvigubi standartai“, – teigė jis.
Tai buvo momentas, kai pokalbis iš teisinės diskusijos tapo pasakojimu apie Lietuvos brandą. 35 metus ėjome sudėtingą kelią – nuo Sąjūdžio aikščių iki narystės NATO ir Europos Sąjungoje. Mūsų integracija į Vakarus niekada nebuvo tik kariniai ar ekonominiai susitarimai. Tai buvo kelias į visuomenę, kurioje svarbiausi sprendimai priimami atvirai.
Kodėl VSD, darbo grupės ir lobizmas?
Čia istorija įgauna detektyvo atspalvį, būdingą geriausiems LRT tyrimams. Žemaitaitis patvirtino kreipęsis į Valstybės saugumo departamentą. Kodėl?
Anot jo, viešojoje erdvėje pasirodė per daug sutapimų. Prezidentūroje, kaip teigiama, kuriamos darbo grupės, svarstančios strateginius saugumo klausimus, tačiau jų sudėtis, finansavimas ir ryšiai su interesų grupėmis visuomenei nėra iki galo aiškūs.
„Aš noriu žinoti, kas sėdi prie to stalo. Ar tai Lietuvos karininkai, konstitucionalistai, ar lobistai su gražiomis vizitinėmis kortelėmis? Jei kalbame apie ginklus, apie bazes, mes privalome matyti kiekvieną pavardę. Skaidrumas – tai mūsų gynyba nuo klaidų“, – sakė politikas R. Janutienei.
Jis užsiminė apie lobizmo taisykles, kurios Lietuvoje vis dar pernelyg lanksčios, kai kalbama apie gynybos pramonę. Ar normalu, kad sprendimai, galintys kainuoti milijardus ir pakeisti šalies statusą, gimsta be viešo lobistų registro įrašų?
„Laikykitės!“ – žinutė ne oponentams, o žmonėms
Pokalbio pabaigoje nuskambėjusi frazė „Laikykitės!“ buvo skirta ne politiniams oponentams. Tai buvo kreipimasis į žmones, kurie pavargo nuo užuominų ir nori aiškumo.
Žemaitaičio žinutė, kad ir kaip vertintumėte jo politinę figūrą, paliečia esminį nervą: ar mes, kaip visuomenė, dar turime jėgų reikalauti, kad su mumis būtų kalbamasi?
Lietuvos istorija rodo – turime. Mes esam tauta, kuri integracijos kelią suprato ne kaip paklusnumą didesniems, o kaip galimybę pagaliau patiems spręsti. Nuo 1990-ųjų kovo 11-osios iki šiandienos mus vedė viena idėja: niekada daugiau niekas nenuspręs už mus.
Todėl diskusija dėl 137 straipsnio yra kur kas daugiau nei teisinis ginčas. Tai testas, ar mūsų demokratija užaugo tiek, kad drįstų paklausti savęs pačios.
Ir referendumas čia – ne grėsmė, o didžiausias pasitikėjimo savo žmonėmis įrodymas.