Dundulis prieš: ilgiau dirbantys seneliai? Niekada!
„Norite padėti jaunai šeimai? Neverskite močiutės dirbti iki 70-ties“, – sako verslininkas
Atrodytų, kas bendro tarp pensinio amžiaus ir vaiko šypsenos darželyje? Laidoje pas Rūtą Janutienę verslininkas, „Norfa“ savininkas Dainius Dundulis sujungė du dalykus, kurių politikai paprastai nesujungia: ilginamą pensinį amžių ir pagalbą jaunoms šeimoms. Ir jo išvada skambėjo kategoriškai: „Niekada!“
Niekada – jei norime, kad Lietuvoje dar būtų šeima, o ne tik statistika.
Kas prižiūrės anūkus, jei seneliai dirbs vis ilgiau?
Šiandien iš Briuselio ir iš Vilniaus kabinetų vis dažniau girdime tą patį pasiūlymą: žmonės gyvena ilgiau, vadinasi, turi dirbti ilgiau. Pensinį amžių kelkime iki 67, 68, o gal ir 70 metų. Skaičiuojama, kad tai sutaupys „Sodrai“ milijonus.
Dundulis siūlo skaičiuoti kitaip. Ne „Sodros“ lentele, o šeimos virtuve.
„Kas yra jauna šeima Lietuvoje? Tai du jauni žmonės, kurie bando išgyventi. Jie abu dirba. Darželis – nuo aštuonių iki penkių. O kas pasiima vaiką, kai jis suserga? Kas prižiūri anūką, kai darželis uždarytas? Močiutė. Senelis. Tai – mūsų nematoma socialinė sistema. Nemokama, bet neįkainojama“, – laidoje kalbėjo Dundulis.
Jei močiutė dirbs iki 70-ties kasoje, sandėlyje ar mokykloje, kas liks su anūku? Valstybė? Auklė už 800 eurų, kai pačios šeimos pajamos – 1200?
„Mes norime, kad gimtų daugiau vaikų, bet darome viską, kad jaunai mamai būtų baisiau gimdyti. Sakome – dirbk ilgiau, o tada stebimės, kodėl šeimos išvažiuoja į Norvegiją, kur močiutė gali atvažiuoti ir pagelbėti“, – pabrėžė verslininkas.
Tai klausimas, į kurį joks makroekonomistas neatsakė: kiek kainuoja močiutės apkabinimas, kurio nebelieka, kai močiutė priversta dirbti?
Kokią paramą rinktųsi pačios mamos?
Antroji Dundulio mintis – dar aštresnė. Jis klausia: ar mes apskritai paklausėme pačių mamų, ko joms reikia?
Valstybė šiandien mėgsta dalinti paramą „iš viršaus“: štai jums nemokamas maitinimas visiems, štai jums kažkoks kuponas, štai jums dar viena programėlė.
„Aš kalbu su savo darbuotojomis. Turiu tūkstančius moterų, kurios dirba „Norfoje“. Jos nesako – duokite man nemokamą sriubą mokykloje. Jos sako: duokite man galimybę dirbti lanksčiau. Duokite man padorų atlyginimą, kad galėčiau pati nuspręsti, ką duoti savo vaikui valgyti. Duokite man vietą darželyje, o ne pažadą“, – pasakojo Dundulis.
Pasak jo, tikroji pagalba jaunai šeimai nėra pašalpa, kuri atima orumą. Tikroji pagalba – tai galimybė pačiai šeimai spręsti. Lankstus darbo grafikas, prieinamas būstas, darželis šalia namų, o ne už 20 kilometrų.
Kodėl, jo nuomone, nemokamas maitinimas kelia klausimų? Nes jis niveliuoja. Jis vienodai duoda ir tam, kuriam reikia, ir tam, kuriam nereikia. Bet jo kokybė dažnai tokia, kad vaikai nevalgo. O pinigai – suvalgyti. Dundulis klausia tiesiai: ar ne geriau tuos pačius pinigus duoti šeimai, kad ji pati pasirinktų, ir leisti jai jaustis atsakinga, o ne išlaikoma?
Pažadas, kurį paliekame kitiems vykdyti
Ir čia ateina skaudžiausia dalis. Kas vykdys pažadus?
Kiekviena valdžia žada – padėsime šeimoms. Kiekviena valdžia prieš rinkimus rodo gražius skaičius. Bet Dundulis, kaip žmogus, kuris moka skaičiuoti ne tik pelną, bet ir atsakomybę, klausia: o kas bus po rinkimų?
„Pažadas be šaltinio – tai melas. Jei pažadate nemokamą maitinimą, bet nepasakote, iš kur paimsite pinigus, jūs tuos pinigus paimsite iš tos pačios jaunos šeimos, pakeldami mokesčius. Ir tada ji vėl ateis pas močiutę prašyti pagalbos. O močiutės jau nebus – ji dirbs“, – sakė jis.
Tai uždaras ratas, kurį būtina nutraukti.
Mūsų integracijos pamoka: stipri šeima – stipri valstybė
Kodėl šis pokalbis svarbus ne tik „Norfos“ darbuotojoms, o visai Lietuvai?
Nes mūsų kelias į Europą niekada nebuvo tik apie fabrikus ir kelius. Mūsų integracija į Vakarus buvo sėkminga todėl, kad mes išsaugojome tai, ko Vakarai dažnai nebeturi – ryšį tarp kartų.
Prisiminkime. Kai emigracijos banga draskė Lietuvą, kas laikė kaimus? Seneliai. Kai krizė 2008-aisiais uždarė įmones, kas maitino anūkus? Seneliai. Kai jauna mama šiandien eina į darbą, kad sumokėtų paskolą už būstą, kas dažniausiai atveria duris? Močiutė.
Tai – mūsų socialinis kodas. Mūsų nematoma, bet tikriausia integracija – kartų integracija. Sunaikinti ją vardan abstraktaus „darbo rinkos efektyvumo“ – tai reiškia perpjauti šaknį, ant kurios laikosi visas medis.
Dundulio „Niekada!“ – tai ne kairys ar dešinys šūkis. Tai – sveiko proto balsas. Jis sako: norite stiprios valstybės? Pradėkite nuo stiprios šeimos. Norite, kad gimtų vaikai? Leiskite močiutei būti močiute, o ne amžina darbuotoja.
Nes galiausiai Europos Sąjungos esmė – ne direktyva dėl pensinio amžiaus. ES esmė – orus gyvenimas. Ir orus gyvenimas reiškia teisę senatvėje ne tik dirbti, bet ir prižiūrėti anūkus. Ir teisę jaunai šeimai augti ne iš pašalpų, o iš savo darbo, žinant, kad už nugaros – senelių namai, kuriuose visada atviri.
Tokia Lietuva ir yra mūsų tikroji svajonė. Ir jos niekada negalima atidėti rytojui.