1. Kartą trys škotai sėdėjo bare prie vieno stalelio.
– Kai numirsiu, – tarė vyriausiasis, – norėčiau, kad kuris nors išpiltumėte ant mano kapo butelį geriausio škotiško viskio.
– Gerai, sutarta, – sutiko jaunesnysis, – bet ar neprieštarautumėte, jei tas viskis pirmiausia subėgtų į mūsų inkstus?
2. – Mano mažajam broliukui keturiolika mėnesių, ir jau šeši mėnesiai, kai jis vaikšto.
– Turėtų būti labai pavargęs.
3. – Mamyte, ar dabar jau galiu dėvėti liemenėlę, man juk sukako šešiolika?
– Jokiu būdu, Deividai.
4. – Žinote, perskaičiau tiek daug knygų apie rūkymą ir alkoholio vartojimą, kad galiausiai nusprendžiau visa tai mesti.
– Rūkyti ar gerti?
– Skaityti.
5. Traukinyje iš Londono į Birmingemą važiavo dviese, vyras ir moteris. Praėjus vos kelioms minutėms, vyriškis paklausė:
– Atleiskite, ponia, ar pabučiuotumėte mane už penkiasdešimt pensų?
– Žinoma, ne, – atsakė moteris.
Praėjus dar kelioms minutėms vyriškis vėl pasiteiravo:
– O gal pabučiuotumėte už dešimt tūkstančių svarų?
Minutėlę pagalvojusi moteris atsakė:
– Taip, manau, kad pabučiuočiau.
Po kelių minučių vyras paklausė:
– O už svarą ar pabučiuotumėte?
– Ne! – įsižeidė moteris. – Kuo jūs mane laikote?!
– Na, šitai mes jau išsiaiškinome, – atsakė vyriškis. – Dabar liko susitarti dėl kainos.
6. Šefas: (vadybininkui) Kiek žmonių dirba jūsų skyriuje?
Vadybininkas: Maždaug pusė, pone.
7. Aštuoniasdešimtmetis vyriškis atėjo konsultuotis pas gydytoją.
– Gydytojau, kitą savaitę aš ketinu vesti.
– Puiku, – atsakė gydytojas. – O kokio gi amžiaus jūsų dama?
– Jai aštuoniolika, – atsakė vyriškis.
– Vaje! – pratarė gydytojas. – Aš turiu jus įspėti, kad bet kokie veiksmai lovoje gali būti lemtingi.
– Ką gi, – atsakė vyriškis, – jeigu ji mirs, tai mirs.
8. – Sveiki, gydytojau. Ar mano operacija buvo sėkminga?
– Atleisk, bičiuli, aš – šventas Petras.
9. – Gydytojau, gydytojau, visi sako, kad aš meluoju!
– Aš jumis netikiu.
10. Pradinių klasių mokytoja važiavo autobusu. Ji buvo visiškai tikra, kad pažįsta vyriškį, sėdintį priešais ją.
– Atleiskite, – tarė ji, – bet juk jūs esate vieno mano vaiko tėvas?
11. – Gydytojau, gydytojau, man regis, aš prarandu atmintį!
– Hmmm, o kada tai prasidėjo?
– Kas kada prasidėjo?
12. – Kas gali būti blogiau nei rasti kirminą obuolyje, kurį valgai?
– Rasti pusę kirmino.
13. Ar girdėjote apie jonvabalį, kuris žuvo mėgindamas pasimylėti su uždegtu cigaru?
14. – Kaip ežiai apkabina vienas kitą?
– Atsargiai.
15. Aš nenešioju kailinių, nes man nepatinka dėvėti drabužiai.
16. – Kuo skiriasi braškė nuo dramblio?
– Viena yra raudona, o kitas – pilkas.
17. Vyriškis praleido kalėjime dvidešimt metų ir išeidamas į laisvę gavo savo senuosius drabužius. Kišenėje rado batų taisyklos kvitą. „Galbūt taisykla dar veikia, ir jie vis dar turi mano senuosius batus”, – pagalvojo jis.
Taigi jis nuėjo ir išties ją rado.
– Buvau ilgam išvykęs atostogauti, bet gal jūs vis dar turite mano batus? – paklausė vyriškis.
Senukas nuėjo į taisyklos galą ir grįžo po poros minučių:
– Jūsų batai bus ketvirtadienį.
18. Jaunuolis: Ar tu mane myli?
Mergina: Žinoma, myliu.
Jaunuolis: Ar ilgai mane mylėsi?
Mergina: Mylėsiu tave amžinai.
Jaunuolis: O kiek tęsiasi toji amžinybė?
Mergina: Maždaug savaitę.
19. Šefas jau seniai norėjo poros krokodilo odos batų. Kartą jam pasitaikė proga vykti į safari Nilo upe. Po trijų dienų šefas pamatė krokodilą, kurio ieškojo, ir įsikandęs peilį nėrė į vandenį. Tris dienas ir tris naktis jis kovojo su krokodilu.
Pagaliau jį užmušė ir ištraukė ant upės kranto. Apvertęs krokodilą ant nugaros šefas pravirko.
– Kas negerai?! Kas negerai?! – sušuko jo draugas.
– Žiūrėk, – riktelėjo šefas. – Jis gi be batų!
20. – Ką galima pasiūlyti vyriškiui, kuris turi viską?
– Penicilino.
21. Ką pasakė šefas pamatęs dramblių bandą, besileidžiančią nuo kalvos? „Štai ateina braškių banda.“
Jis neskyrė spalvų.
22. – Kaip sutalpinti keturis dramblius į ma­žą automobilį?
– Du priekyje ir du gale.
23. – Kaip sutalpinti keturias žirafas į mažą automobilį?
– Neįmanoma. Ten jau pilna dramblių.
24. Gydytojas užėjo į restoraną ir pastebėjo, kad padavėja vis kasosi rankas.
– Ar turite egzemą? – paklausė gydytojas.
– Jei nenurodyta valgiaraštyje, vadinasi, neturime, – atsakė padavėja.
25. – Ar televizija kada nors pakeis laikraš­čius?
– Galbūt.
– Nepakeis. Ar kada nors bandėte mušti muses su televizoriumi?
26. Gorila užėjo į barą ir tarė barmenui:
– Norėčiau pintos alaus.
– Tuoj pat, pone, dešimt svarų.
Gorila sumokėjo ir pradėjo gerti savo alų.
– Čia retai lankosi gorilos, – tarė barmenas.
– Nesistebiu, – atsakė gorila, – kai reikia mokėti dešimt svarų už pintą.
27. Gyvenimas – tai lytiniu būdu plintanti liga.
28. – Dingo mano šuo!
– Turėtumėte duoti skelbimą į laikraštį!
– Nesąmonė! Jis juk nemoka skaityti.
29. Aukštuomenės dama: (tarnui) Džeimsai, nuvilk mano paltą.
Džeimsas: Taip, mano ponia.
Aukštuomenės dama: Džeimsai, nuauk mano batus.
Džeimsas: Taip, mano ponia.
Aukštuomenėm dama: Džeimsai, nuvilk mano suknelę.
Džeimsas: Taip, mano ponia.
Aukštuomenės dama: Džeimsai, nusek mano liemenėlę.
Džeimsas: Taip, mano ponia.
Aukštuomenės dama: Džeimsai, nuvilk mano apatinius.
Džeimsas: Taip, mano ponia.
Aukštuomenės dama: Ir dar Džeimsai…
Džeimsas: Taip, mano ponia?
Aukštuomenės dama: Daugiau niekada nedėvėk mano drabužių.
30. – Kodėl paukščiai skrenda į pietus?
– Todėl, kad būtų per toli eiti.
31. Vyriškiui važiuojant kaimo keliu, staiga tiesiai priešais jo automobilį iššoko gaidys. Deja, mašinos vyriškis nebegalėjo sustabdyti ir pervažiavo gaidį. Vairuotojas sustojo ir nuėjo į šalia esančią sodybą.
– Man labai gaila, – tarė vyriškis, – bet prieš akimirką pervažiavau jūsų gaidį. Suprantu, kad jis buvo jums svarbus, todėl norėčiau jį pakeisti.
– Dėkui už pasiūlymą, – atsakė ūkininkas, – bet, manau, man reikėtų kito gaidžio.
33. – Gydytojau, gydytojau, žmonės vis nekreipia į mane dėmesio.
– Kvieskite kitą.
34. Du vyrai ėjo gatve, kai vienas jų staiga sustojo.
– Viešpatie, ten juk mano žmona šnekasi su mano meiluže!
– Dievulėliau, – tarė kitas, – ir aš norėjau pasakyti tą patį.
35. – Padavėjau, turiu jums pasakyti, kad jū­sų restorane labai švaru.
– Dėkui, pone.
– Taip, net mano sriuba turi valiklio skonį.
37. Optikos darbuotojas: Jums reikėtų akinių.
Vyriškis: Kaip jūs šitai nustatėte?
Optikos darbuotojas: Supratau, vos tik įėjote per vitriną.
38. Darbdavys: Jūs atleistas!
Darbuotojas: Bet aš juk nieko nepadariau!
Darbdavys: Todėl jus ir atleidžiu!
39. – Gydytojau, gydytojau, aš vis galvoju, kad esu nematomas.
– Kas tai pasakė?
40. Skelbimas ligoninėje: Jei manote, kad sesutės blogos, turėtumėte apsilankyti pas gydytojus.
41. – Kodėl drambliai dažo kojų nagus raudonai?
– Nežinau.
– Tam, kad galėtų pasislėpti vyšnių medžiuose.
– Tai kvaila.
– Ar kada nors matei dramblį vyšnių medyje?
– Ne.
– Vadinasi, padeda.
42. – Kodėl princas Čarlzas juosi angliškos odos diržą su raudona, balta ir mėlyna juosta?
– Kad nepamestų kelnių.
43. Ar girdėjai apie pelę, kuri pamačiusi šikš­nosparnį nubėgo papasakoti savo motinai, kad matė angelą?
44. Šefas: Daugiau nebelošiu.
Draugas: Aš tavimi netikiu.
Šefas: Lažinamės iš penkių svarų, kad nebelošiu.
45. Gydytojai turi daug priešų šiame pasaulyje, bet dar daugiau aname.
46. Jaunuolis: (autobuse) Bilietą už pusę kainos, prašyčiau.
Autobuso vairuotojas: Kiek jums metų?
Jaunuolis: Penkiolika.
Autobuso vairuotojas: Ar turite kokį nors asmens dokumentą?
Jaunuolis: Turiu vairuotojo teises …
47. Sodininkas: Aš visada dedu daug arklių mėšlo ant savo rabarbaro.
Draugas: Asmeniškai man labiau patinka saldus padažas.
48. Užrašas ant šiukšliavežio: Garantuojame, kad būsite patenkinti, jei ne – grą­žiname šiukšles!
49. – Kas yra baltas ir negali laipioti po medžius?
– Šaldytuvas.
50. Vyras: (oro uoste) Reikėjo atsivežti pianiną.
Moteris: Kodėl?
Vyras: Ant jo guli bilietai.
51. – Kodėl drambliai yra dideli, pilki ir raukšlėti?
– Jei jie būtų maži, lygūs ir balti, tai būtų aspirino tabletės.
52. Vyras: (žmonai) Kur dingsta pinigai, kuriuos tau duodu namų išlaikymui?
Žmona: Pasisuk į šoną, pažvelk į veidrodį ir sužinosi.
53. Per dykumą keliaujantis indėnas pamatė draugą, gulintį ant žemės ir priglaudusį prie jos ausį.
Draugas: Prieš porą valandų čia pravažiavo didelė pašto karieta.
Indėnas: Tu stebini. Guli priglaudęs ausį prie žemės ir žinai, kad prieš dvi valandas čia pravažiavo didelė pašto karieta. Sakyk, kaip sužinojai?
Draugas: Ji pervažiavo per mano galvą.
54. Žmogelis atėjo į kiną ir nusipirko bilietą. Po penkių minučių jis grįžo prie bilietų pardavėjo.
– Atsiprašau, gal malonėtumėte dar vieną bilietą?
– Bet juk aš jums vieną ką tik pardaviau!
– Taip, žinoma, bet štai toji mergina jį perplėšė.
55. Berniukas: Atsiprašau, mokytoja, ar baustumėte tuos, kurie nieko nepadarė?
Mokytoja: Žinoma, ne.
Berniukas: Gerai. Aš nepadariau namų darbų.
56. Mokytojas: Ką galėtum papasakoti apie didžiuosius aštuonioliktojo šimtmečio muzikus?
Grehemas: Jie visi jau mirę, pone.
57. Šefas: Norėčiau bilieto pirmyn ir atgal.
Kasininkas: Kur?
Šefas: Atgal čia, žioply!
58. – Gydytojau, gydytojau, man liko gyventi tik 59sekundės!
– Palaukite minutėlę, prašom.
59. Pirmoji mergina: Praėjusį vakarą praleidau su Džonu. Jis elgėsi kaip tikras džentelmenas.
Antroji mergina: Taip, ir man jis nusibosta.
60. Mergina: Ar tu manai, kad aš pasipū­tusi?
Vaikinas: Nemanau. O kodėl klausi?
Mergina: Todėl, kad merginos, tokios gražios kaip aš, paprastai būna pasipūtusios.
61. – Padavėjau, ši sriuba šalta. Atneškite man karštos!
– Ką jūs, aš nusideginsiu nykščius!
62. Žmogelis tapo astronautu ir ketino skristi į saulę. Gamtos mokslų mokytojas stengėsi jam paaiškinti, kad jis sudegs dar būdamas 50 milijonų mylių iki Saulės.
– Ne, nesudegsiu, – atsakė žmogelis. -Aš keliausiu naktį.
63. Policininkas pamatė žmogelį, einantį gatve su pingvinu.
– Kur gavote tą pingviną? – paklausė policininkas.
– Radau, – atsakė žmogelis.
– Tučtuojau nuveskite jį į zoologijos sodą! – tarė policininkas.
– Gerai, – atsakė žmogelis.
Kitą dieną policininkas vėl pamatė tą patį žmogelį su pingvinu.
– Jau vakar jums sakiau nuvesti tą pingviną į zoologijos sodą, – tarė policininkas.
– Aš taip ir padariau, – atsakė žmogelis.
– Jam ten labai patiko, o šiandien vedu jį į kiną.
64. Anglų futbolo komandos vadybininkas išsirinko komandą, kuri, jo supratimu, laimės kitą pasaulio taurę.
Tai – Brazilijos komanda.
65. Šefas grįžo namo iš gydytojo labai nusiminęs.
– Kas atsitiko? – paklausė žmona.
– Gydytojas davė man šias tabletes ir liepė gerti po vieną per dieną visą likusį gyvenimą.
– Nieko čia bloga. Daugybė žmonių geria tabletes kasdien.
– Taip, bet jis man davė tik dešimt tablečių.
66. Mokytoja: (žiūrėdama į mokinio sąsiuvinį) Brangusis Grehemai, niekada nepradėk sakinio žodžiu „kadangi”.
Grehemas: Kodėl?
Mokytoja: Kadangi aš taip sakau.
67. – Ką pasiūlytumėte vyrui, kuris jau viską turi?
– Užuojautą.
68. Žmogelis buvo paduotas į teismą. Policininkas jį pastebėjo greitkelyje, važiuojantį dviračiu priešinga eismui kryptimi.
Teisėjas: Jūs kaltinamas tuo, kad greitkelyje važiavote dviračiu, bet jums pasisekė, kad likote gyvas.
Žmogelis: Ne visai taip. Esu religingas, ir Dievas buvo su manimi.
Teisėjas: Na, tada jūs kaltinamas dar ir tuo, kad ant dviračio vežėte keleivį.
69. Romantiškas vyras: (telefonu) Aš mylė­siu tave amžinai. Dėl tavęs įlipčiau į aukščiausią kalną. Dėl tavęs perplaukčiau plačiausią
vandenyną.
Mergina: Ar ateisi pas mane į namus?
Romantiškas vyras: Taip, kai tik liausis lietus.
70. Šefas dirbo statybvietėje, kai per nelaimingą atsitikimą neteko ausies. Deja, savo ausies ant žemės jis niekaip negalėjo rasti.
– Ar tai ši? – paklausė bendradarbis pakeldamas ausį.
– Ne, – atsakė šefas, – už maniškės buvo užkištas pieštukas.
71. – Kodėl baltos avys suėda daugiau nei juodos avys?
– Nežinau.
– Todėl, kad baltų avių yra daugiau nei juodų.
72. Nieko nedaryk šiandien, ką gali atidėti iki rytojaus.
73. Šefas su žmona pietavo restorane. Vyriš­kis prie gretimo stalelio kaip tik baigė pietauti.
Vyriškis: Atleiskite, padavėja, gal galima sąskaitą?
Padavėja: Taip, aštuoni svarai.
Vyriškis: (skaičiuodamas pinigus) Vienas, du, trys, keturi, … O kiek dabar valandų?
Padavėja: Penkios.
Vyriškis: Ačiū, šeši, septyni, aštuoni.
„Kaip gudru!” – pagalvojo šefas, kai jo žmona paaiškino, ką vyriškis padarė. „Ir aš pabandysiu taip padaryti rytoj.” Taigi
kitą dieną, po pietų …
Šefas: Atleiskite, padavėja, gal galima sąskaitą?
Padavėja: Taip, septyni svarai.
Šefas: (skaičiuodamas pinigus) Vienas, du, trys, keturi … O kiek dabar valandų?
Padavėja: Dvi.
Šefas: Ačiū, trys, keturi, penki, šeši, septyni.
74. Berniukas: (sode) Atleiskite, misis Džons, gal galėtumėte grąžinti man strėlę?
Misis Džons: Žinoma, Ričardai. O kur ji yra?
Berniukas: Jūsų katės šone.
75. Gydytojas: Jus jau lengviau kosėjate šį rytą.
Pacientas: Visai tuo nesistebiu. Treniravausi visą naktį.
76. Skelbimas laikraštyje: Dabar galite pasiskolinti tiek pinigų, kad pakaktų apsimokėti visas skolas.
77. Karališkoji gyvūnų globos draugija buvo iškviesta, kad ištirtų, kodėl nugaišo šefo šuo.
– Tai kas gi atsitiko? – paklausė draugijos atstovas.
– Aš išmaudžiau jį, ir jis nugaišo, – pasakė šefas.
– Galbūt tai dėl muilo, kurį jūs naudojote? – tarė draugijos atstovas.
– Galbūt, – atsakė šefas, – o gal dėl skalbyklės, kurios jis labai nemėgo.
78. Užrašas užeigoje: Neprieštarausime, jei rūkysite, tačiau neiškvėpkite.
79. Berniukas: (mokykloje) Aš netur’ pieš­tuko.
Mokytojas: Ak, brangusis Brajanai, reikia sakyti: aš neturiu pieštuko, tu neturi pieštuko, jis neturi pieštuko, ji
neturi pieštuko.
Berniukas: Gerai, kas tada tur’ pieštuką?
80. Gydytojas: Turiu jums gerų naujienų, ponia Smit.
Jauna moteris: Esu panelė Smit.
Gydytojas: Tada turiu jums blogų naujienų, panele Smit.
81. Žmogus norėjo parduoti arklį kitam žmogui.
– Tai puikus arklys.
– Taip, bet ar jis geros veislės?
– Ar geros veislės? Jei tas arklys prabiltų, nė nekalbėtų su mumis.
82. Žmona: Aš skalbiu tau, tvarkau, gaminu tau valgį. Ir ką gaunu? Nieko!
Vyras: Tau pasisekė, o man sutriko virš­kinimas.
83. Dailininkas: Ką manai apie mano naują­ jį paveikslą? Aš iš tiesų vertinu tavo požiūrį.
Draugas: Manyčiau, kad jis bevertis.
Dailininkas: Taip, bet aš vis tiek norė­čiau jį išgirsti.
84. – Kodėl viščiukas ėjo per gatvę?
– Nežinau.
– Kad pereitų į kitą pusę.
85. Mikrobiologas – tai tas, kuris plauna rankas prieš eidamas į tualetą.
86. Moteris su vaiku keliavo autobusu, kai prie jos priėjo vyriškis ir tarė:
– Tai pats bjauriausias vaikas, kokį tik kada nors teko matyti.
Moteris, žinoma, dėl to labai susierzino.
– Kas atsitiko? – paklausė konduktorius.
– Anas vyras mane suerzino, – atsakė moteris.
– Na, tai nesėdėkite čia, – pasakė konduktorius. – Eikite ir pasakykite, ką apie jį galvojate, o aš palaikysiu jūsų beždžionėlę.
87. – Gydytojau, gydytojau, man vis atrodo, kad esu šuo!
– Hmm, kada tai prasidėjo?
– Kai buvau mažas šunytis.
88. Šefas su draugu išėję iš kavinės vėlai vakare pamatė paskutinį autobusą tolstantį gatve.
– Na, mielasis, – pasakė šefas, – kaip dabar pasieksime namus? Šiame mieste nė­ra taksi.
– Sugalvojau! – tarė draugas. – Mes pavogsime autobusą!
Taigi šefas ir jo draugas nuėjo į autobusų parką.
– Aš palauksiu čia ir pasidairysiu, ar neateina policininkai, – pasakė draugas. – O tu eik ir pavok autobusą.
Šefas nuėjo į autobusų parką. Po pusvalandžio draugas ėmė nerimauti ir pats
nuėjo į autobusų parką.
– Kas negerai? – paklausė jis šefo.
– Niekaip nerandu 26-ojo numerio autobuso, – atsakė šefas. – Teks vogti 43-iąjį ir išlipti prie bažnyčios.
89. Šefo motina vieną rytą bėgte leidosi laiptais žemyn.
– Mano stiklinė akis! Aš pamečiau savo stiklinę akį.
– Nežinau, kur ta tavo stiklinė akis, -tarė šefas, – tačiau aš ką tik suvalgiau labai keistą virtą kiaušinį.
90. Vokietis su draugu apsilankė Anglijoje. Manydamas, kad puikiai kalba angliškai, jis kartu su draugu nuėjo į užeigą.
– Prašyčiau porą taurių balto vyno, – tarė vokietis.
– Tuoj pat, pone, – atsakė barmenas. – Dry (Sauso)?
– Nein, zzvei (ne, du), – atsakė vokietis.
91. Užrašas parduotuvėje: Vagiliai užmušami ir suvalgomi.
92. Mažas berniukas visada būdavo išsiun­čiamas namo iš vakarėlių dėl nešvankios kalbos. Vieną dieną jis pasakė tėvui, kad yra pakviestas į vakarėlį.
– Prašau, tik pasistenk, kad tavęs neparsiųstų namo bent jau iš šio, – tarė tėvas.
– Tu terši mūsų šeimos vardą.
Taigi berniukas išėjo į vakarėlį, bet po dvidešimties minučių grįžo. Pamatęs sū­nų grįžusį taip anksti, tėvas apsipylė ašaromis.
– Neverk, tėveli, – tarė mažasis berniukas, – tas suknistas vakarėlis ligi rytdienos neprasidės.
93. Kailiniai atrodo kur kas patraukliau ant gražaus gyvūno nei ant bjaurios moters.
94. Šefas: Džiaugiuosi, kad nesu kinas.
Šefo žmona: Kodėl?
Šefas: Aš nemoku kinų kalbos.
95. Pastorius demonstravo savo parapijie­čiams alkoholio blogybes.
– Praėjusią savaitę įmečiau vieną kirminą į stiklinę vandens, o kitą – į stiklinę viskio. Pažiūrėkite patys! (Jis iškėlė į vir­šų abi stiklines.) Kirminas vandenyje vis dar gyvas, o viskyje – nebegyvas. Ką tai mums sako?
Vyriškis iš galo sušuko:
– Jei turi kirminų, gerk viskį!
96. Žmogelis valė seną lempą, kai staiga atsirado džinas.
– Aš išpildysiu tris tavo norus, – pasakė džinas.
– Puiku, – tarė žmogelis, bet jis niekaip negalėjo sugalvoti, ko gi norėti.
– O ką tu turi? – paklausė jis džino.
– Turiu butelį alaus, kuris niekada neištuštėja, – atsakė džinas.
– Tai lyg ir gera mintis, – tarė žmogelis. – Norėčiau vieno tokio butelio.
Plykstelėjo šviesa, ir butelis alaus atsirado priešais žmogelį. Jis gėrė alų, tačiau butelis buvo pilnutėlis.
– Neįtikėtina! – tarė žmogelis. – Norė­čiau dar poros tokių butelių.
97. Kadangi 90% nelaimingų atsitikimų įvyksta namuose, patariame išsikraustyti.
98. Policininkas bandė šnekėtis su mažu berniuku telefonu, bet mažasis buvo taip nusiminęs, kad įstengė pasakyti policininkui tik savo adresą. Bijodamas, kad neatsitiktų kas bloga, policininkas nusiuntė du policijos automobilius į berniuko namus. Atvykę policininkai sutiko berniuką jau stovintį prie paradinių durų.
– Kas blogai? Kas atsitiko? – klausinėjo jie.
– Tai mano mažoji sesuo, – atsakė berniukas, vesdamas policininkus į svetainę, kur ant kėdės sėdėjo mergaitė, – ji sukčiauja žaisdama šachmatais!
99. Kadaise buvau labai neryžtingas, bet dabar dėl to nesu toks tikras.
100. – Jei įmesime baltą avį į Juodąją jūrą, kokia bus avis?
– Šlapia.
101. Eidamas gatve policininkas pamatė žmogelį, traukiantį gabalėlį virvės. Jos gale buvo plyta. „Vargšas žmogelis, – pamąstė policininkas, – galvoja, kad ta plyta – tai šuo. Reikia pakelti jam nuotaiką.”
– Sveiki, – tarė policininkas. – Kokį gra­žų šunį jūs turite.
– Tai ne šuo, o plyta, – atsakė žmogelis.
– Ak, taip, prašyčiau man atleisti, – tarė policininkas ir nuėjo šalin.
Žmogelis atsisuko į plytą ir sako:
– Gerai mes jį apdūmėme, ar ne, Roveri?
102. Šefas: (vairuodamas automobilį) Ar kas nors šiame kaime turi šunį su baltu antkakliu?
Šefo žmona: Ne.
Šefas: Dievulėliau, tada aš ką tik perva­ žiavau pastorių.
103. Mergaitei nesisekė gramatika. Ypač keblus jai buvo formų „went” ir „gone” vartojimas. Taigi mokytojas liepė jai pasilikti po pamokų ir penkiasdešimt kartų parašyti: „I have gone”. Mergaitė atliko
užduotį ir paliko mokytojui raštelį: „Parašiau ‘I have gone’ penkiasdešimt kartų ir išėjau (I have went*) namo.”
104. Baris: Gal paskolintumėte dešimt svarų?
Šefas: Bet tu jau skolingas man penkis svarus.
Baris: Gerai, jei paskolinsite penkiolika svarų, grąžinsiu penkis, kuriuos esu skolingas.
Šefas: Gerai.
105. Šefo bičiulis pamatė, kaip tasai barsto kieme kažkokius miltelius.
Draugas: Ką tu čia barstai?
Šefas: Tai – liūtų milteliai.
Draugas: Kaip jie veikia?
Šefas: Atbaido liūtus.
Draugas: Bet čia nėra nė vieno liūto.
Šefas: Vadinasi, padeda!
106. – Ar tu visiems sakai, kad esu kvailas?
– Argi tai paslaptis?
107. Žmogelis teisme buvo kaltinamas tuo, kad pavogė televizorių. Teisėjas pasakė:
– Mano nuomone, nėra pakankamai įrodymų, jog teisiamasis kaltas padaręs minėtąjį nusikaltimą.
– Ką jis pasakė? – paklausė žmogelis savo advokato.
– Pasakė, kad, jo nuomone, esate nekaltas, ir sakė, kad jūs – laisvas.
– Puiku, – sušuko žmogelis. – Ar galiu pasilikti ir televizorių?
108. – Vakar ėjau žvejoti su žmona.
– Ar daug žuvies pagavai?
– Ne, rytoj pasiimsiu sliekų.
109. Lėtas šokis – tai vertikali horizontalaus troškimo išraiška.
110. Žmogelis dirbo statybvietėje, kai vienam jo bendradarbiui atsitiko nelaimė, ir šis neteko abiejų ausų. Vyriškis išbuvo ligoninėje visą savaitę ir jo sugrįžimo į darbą išvakarėse brigadininkas pasakė kitiems vyrams:
– Styvas labai prislėgtas dėl to, kad neteko ausų. Nekalbėkite to, kas galėtų jį nuliūdinti.
Kai Styvas grįžo, žmogelis norėjo su juo pasišnekėti, bet niekaip negalėjo sugalvoti, ką pasakyti. Pagaliau jis tarė:
– Tavo regėjimas pagerėjo, Styvai.
– Kodėl taip sakai? – paklausė Styvas.
– Na, tu nebenešioji akinių.
111. Žmogelis važiavo savo automobiliu.
– Greitai būsime namie, – pasakė jis žmonai.
– Būk atidus, brangusis, – tarė ši. – Mums liko nedaug benzino.
– Ak, dėkui, kad pasakei, – atsakė žmogelis. – Važiuosiu greičiau, kad spėtume grįžti, kol pasibaigs.
112. Šefas nuėjo į svečius pas savo draugą (taip pat šefą), kuris kalė vinis į sieną.
Tačiau pusė vinių buvo išmesta.
– Kodėl tu pusę vinių išmeti? – paklausė šefas.
– Jų galvutės ne tame gale, kur turi bū­ti, – atsakė jo draugas.
– Nebūk kvailas, – pasakė šefas. – Tos vinys kalamos iš kitos sienos pusės.
113. Mokytoja: Gerai, Grehemai, pasakyk man sakinį, kuris prasidėtų žodžiu „aš”.
Grehemas: Aš yra …
Mokytoja: Ne, ne, Grehemai, reikia visada sakyti „Aš esu”.
Grehemas: Aš esu asmeninis įvardis.
114. Įpykusi moteris: Jeigu būčiau jūsų žmona, įberčiau nuodų jums į arbatą.
Vinstonas Čerčilis: Ponia, jeigu būčiau jūsų vyras, tikrai ją išgerčiau.
115. Vinstonas Čerčilis dalyvavo pobūvyje ir šiek tiek per daug išgėrė.
Moteris: Vinstonai, jūs girtas!
Vinstonas Čerčilis: O jūs negraži, bet aš rytoj jau būsiu blaivus.
116. Britanijos transporto ministras (buvęs šefas) nusprendė, kad Didžioji Britanija turėtų būti labiau europietiška. Jis nutarė, kad Britanijoje transporto priemonės turėtų važiuoti ne kairiąja, o dešiniąja gatvės puse. Tačiau nebūdamas tikras, ar tai gera mintis, pareiškė, kad pirmąsias tris
savaites tik autobusai važinės dešiniąja gatvės puse.
117. Tėvas: (sūnui) Aš tau milijonus kartų sakiau, kad per daug viską išpūti.
118. Šefas atėjo į barą ir užsisakė išgerti.
– Gal norėtumėte išgirsti naujausią anekdotą apie šefą? – paklausė barmenas.
– Manyčiau, kad turiu jus įspėti, jog aš esu šefas, – pasakė lankytojas.
– Nesijaudinkite, – pasakė barmenas, – aš… pasakosiu jį… labai… lėtai.
119. Fermeris davė į vietos laikraštį tokį skelbimą:
Parduodu: karvę, kasdien duodančią de­šimt litrų pieno, aštuonis maišus arklių mėšlo, karutį ir Elvio Preslio dainų įrašų rinktinę.
120. Yra trys būdai atpažinti gerą meilužį:
pirmas – jo prasta atmintis, o kitus du aš užmiršau.
121. Policininkas pastebėjo šefą sėdintį ant baseino krašto ir žvejojantį.
– Ar daug žuvies pagavote? – paklausė policininkas.
– Baseine? – paklausė šefas. – Jūs išprotėjote ar ką?
122. Nojaus arkoje Nojus ir jo žmona skaičiavo gyvūnus, lipančius į arką.
Nojus: Du drambliai?
Nojaus žmona: Taip.
Nojus: Dvi pelės?
Nojaus žmona: Taip.
Nojus: Du triušiai?
Nojaus žmona: Ne, dvidešimt šeši triu­šiai.
Nojus: Bet aš prašiau rasti po du kiekvienos rūšies atstovus.
Nojaus žmona: Na taip, bet juk tai buvo vakar.
123. Žmogelis išėjo darbintis. Anketoje prie „Gimimo data” jis užrašė kovo 13-oji.
– Kuriais metais? – paklausė pokalbio vedėjas.
– Kasmet, – atsakė žmogelis.
124. Bedarbis žmogelis būdavo labai nepunktualus. Taigi kai jis turėjo važiuoti pasikalbėti dėl darbo į Londoną, žmona privertė jį išeiti iš namų labai anksti. Žmogelis visgi pavėlavo pusantros valandos.
– Gal pavėlavote į traukinį? – paklausė pokalbio vedėjas.
– O ne, kai reikėjo važiuoti į Londoną, nepatyriau jokių nesklandumų, – atsakė žmogelis.
– Tai kodėl pavėlavote? – paklausė vedantysis pokalbį.
– Na, matote, – tarė žmogelis, – nusipirkau metro bilietą ir pamačiau užrašą: „Važiuodami eskalatoriumi laikykite šunis ant rankų.” Prireikė dviejų valandų, kol pagaliau radau šunį.
125. Žmogelis nuėjo į parduotuvę ir nusipirko maišelį naftalino tablečių. Po pietų jis vėl nuėjo ir nusipirko antrą maišelį naftalino tablečių.
– Tai net tiek daug reikia? – paklausė pardavėjas.
– Visą rytą mėtau jas į kandis, – atsakė žmogelis, – tačiau pataikiau tik į vieną.
126. Vyriškis: (kirpykloje) Kiek kainuoja kirpimas?
Kirpėjas: Penki svarai.
Vyriškis: O skutimas?
Kirpėjas: Du svarai.
Vyriškis: Puiku, nuskuskite man galvą.
127. – Gydytojau, gydytojau, man vis atrodo, kad esu šuo.
– Hmm, gulkitės ant kušetės.
– Bet man neleidžiama lipti į lovą.
128. Šefui pasiūlė iškasti naują tunelį po Lamanšu. Jo skaičiavimais, tai kainuotų de­šimt svarų.
– Ką už tuos pinigus pirktum? – paklausė jo draugas.
– Du kastuvus, – atsakė šefas. – Vieną sau, o kitą broliui. Aš pradėčiau kasti Doveryje, o jis Kalė, ir susitiktume per vidurį.
– O kas jei per vidurį nesusitiksite?
– Tada bus du tuneliai, – atsakė šefas.
129. Mokytojas: Kur gyvena Dievas?
Berniukas: Manau, jis gyvena mūsų vonios kambaryje.
Mokytojas: Kodėl taip sakai?
Berniukas: Na, mano tėvelis kiekvieną rytą beldžia į vonios kambario duris sakydamas: „Viešpatie, tu vis dar ten?”
130. Šefas aplankė savo draugą (taip pat šefą), kuris kraustėsi.
– Gal galiu padėti? – paklausė šefas.
– Na, žinoma! – atsakė draugas. – Kaip tik nešame pianiną. Jis ant laiptų.
Taigi šefas ėmėsi padėti draugui nešti pianiną, bet per dvi valandas jo taip ir nenunešė.
– Nieko neišeis, – tarė šefo draugas. – Mes jo niekaip nenunešime žemyn.
– Žemyn!? – tarė šefas. – Maniau, kad nori užnešti jį į viršų!
131. – Kaip galima atpažinti studentus tarp kitų jaunuolių Oksfordo universitete?
– Nežinau.
– Tai tie, kurie nedėvi marškinėlių su už­ rašu „Oksfordo universitetas”.
132. Užrašas įstaigoje: Keblius reikalus sutvarkome nedelsiant. Neįmanomi dalykai atima daugiau laiko.
133. Moteris nuvedė savo vyrą pas gydytoją.
– Gydytojau, mano vyrui vis atrodo, kad jis yra automobilių stovėjimo laiko skaitiklis.
– Kodėl jis pats negali man šito pasakyti? – paklausė gydytojas.
– Jis pasakytų, – atsakė moteris, – bet jo burna pilna monetų.
134. – Prašom pasakyti, gydytojau, kiek aš dar gyvensiu?
– Sunku pasakyti, bet būdamas jūsų vietoje nepradėčiau žiūrėti televizijos serialų.
135. Jauna ponia, kuri vietos konkursui pristatė keletą geriausių auksinių žuvelių, davė interviu vietos radijo stočiai.
Reporteris: Tai nepaprastos žuvys. Kiek iš viso auksinių žuvelių jūs turite?
Jauna ponia: Apie du tūkstančius.
Reporteris: Du tūkstančius! Kur po galais jūs jas laikote?
Jauna ponia: Visas jas laikau savo vonioje.
Reporteris: Vonioje!? Ką darote, kai norite išsimaudyti?
Jauna ponia: Užrišu joms akis.
136. Geriau už jus išmanantis anglų kalbos gramatiką yra pedantiškas. Išmanantis anglų kalbos gramatiką prasčiau už jus yra kvailas.
137. Šefas ir jo draugas vieną žiemą važinėjosi rogėmis. Jie abu naudojosi jomis po lygiai. Šefui teko važiuoti į kalną, o jo draugui – nuo kalno.
138. Žmogelis taip garsiai knarkdavo, kad pats save pažadindavo. Jis išsprendė šią problemą – dabar miega virtuvėje.
139. Užrašas ant hipochondriko* antkapio:
SAKIAU JUMS, kad sergu.
* Hipochondrija – liguistas polinkis perdėtai rūpintis savo sveikata, įsikalbėti ligas, kurių nėra.
140. Žmogelis norėjo tapti Kalėdų seneliu. Savo draugui jis sakė:
– Darbas sunkus, bet atostogos – pasakiškos!
141. – Padavėjau, norėčiau atsisakyti šviežių vaisių salotų, kurias jau užsisakiau.
– Apgailestauju, pone, bet virėjas jau atidarė konservų dėžutę.
142. – Kaip rasti slieko galvą?
– Pakutenkite jį per vidurį ir pažiūrėkite, kuris galas šypsosis.
143. Vyriškis aplankė šefą, kai šis žaidė šachmatais su savo šunimi.
– Jūsų šuo tikriausiai labai protingas, – tarė vyriškis.
– Nelabai, – atsakė šefas. – Laimėjau prieš jį tris partijas iš keturių.
144. Žmogelis dirbo statybvietėje. Brigadininkas liepė jam iškasti dešimties metrų gylio duobę.
– Ir ką gi man daryti su ta žeme, kurią iškasiu?
– Iškask kitą duobę ir sužerk ją ten, – atsakė brigadininkas.
145. – Padavėjau, padavėjau, ką čia ta musė veikia ant mano ledų?
– Mokosi slidinėti, pone.
146. Du šunys stebėjo diskotekos šokėjus.
– Ar kada nors taip bandei? – paklausė vienas jų.
– Tik kartą, – atsakė kitas. – Vos tik pradėjau, šeimininkas čiupo mane, nuvedė pas veterinarą ir kimšte prikimšo table­čių nuo kirminų.
147. Dvidešimtmetė mergina nuvedė savo ne­įtikėtinai turtingą devyniasdešimtmetį vyrą pas gydytoją.
– Ar nebėra vilties, gydytojau?
– Vilties yra, – atsakė gydytojas, – bet galimas daiktas, kad jis gyvens dar mažiausiai penkerius metus.
148. – Mano močiutei jau devyniasdešimt penkeri, bet ji neturi nė vieno žilo plauko.
149. Šefas kartu su anglu ir valu keliavo per dykumą. Jų džipas sugedo, ir jiems teko pėsčiomis nueiti du šimtus mylių iki gyvenvietės. Staiga jie priėjo seną automobilį.
– Kaip ekspedicijos vadovas, – tarė šefas, – siūlau kiekvienam pasiimti po
vieną šio automobilio dalį. Būdamas malonus žmogus, siūlau jums rinktis pirmiems.
Tad anglas pasiėmė iš automobilio ventiliatorių, o valas – radiatorių, kuriame dar buvo vandens. Šefas pasiėmė vienerias automobilio dureles.
Po to, kai jie nuėjo dešimt mylių, anglas paklausė, kam šefas pasiėmė tas dureles.
– Visai paprasta, – atsakė šis. – Kai mums keliaujant per dykumą pasidarys
per karšta, galėsiu atidaryti langą ir įleisti šiek tiek gryno oro.
150. Šefas rengėsi atidaryti barą Gobio dykumos viduryje.
– Ar tu visai netekai proto? – paklausė jo draugas. – Vargu ar turėsi klientų.
– Žinau, – atsakė šefas. – Tačiau tie, kurie užeis, bus neįtikėtinai ištroškę.
151. Neurastenikai stato oro pilis.
Psichiškai nesveiki jose gyvena.
Psichiatrai renka nuomos mokestį.
152. – Mano žmona pasakė, kad turiu pasirinkti arba ją, arba futbolą.
– Blogai.
– Taip, man jos labai trūks.
153. – Aš tapau profesionaliu rašytoju.
– Ar jau ką nors pardavei?
– Taip, daugybę daiktų: televizorių, laikrodį, automobilį …
154. – Mama, aš nenoriu į Australiją.
– Užsičiaupk ir kask toliau!
155. Mokytojas: Tavo braižas tapo įskaitomesnis.
Berniukas: Dėkoju, pone.
Mokytojas: Dabar matau, kokia prasta tavo rašyba.
156. Žmogelis gavo padėjėjo darbą restorane.
Pirmoji jo užduotis buvo pripildyti druskines. Po dviejų valandų šeimininkas at­ėjo pažiūrėti ir pastebėjo, kad pripildytos tik dvi druskinės.
– Kodėl po galais taip lėtai dirbi? – paklausė šeimininkas.
– Dirbu kaip galėdamas greičiau, – atsakė žmogelis, – bet taip ilgai užtrunki, kol suberi druską per tas mažytes dangtelio skylutes.
157. Gatve einantis vyras pastebėjo, kad ma­žas berniukas bando pasiekti durų skambutį.
– Nagi, leisk aš tau padėsiu, – tarė malonus senyvas vyriškis.
– Dėkui, pone, – atsakė berniukas. – Dabar geriau jau abu sprunkam, kol nesu­čiupo.
158. – Mamyte, kodėl tavo rankos tokios minkštos ir švelnios?
– Užsičiaupk ir plauk indus!
1d9. – Ar tavo šuniui patinka vaikai?
– Taip, bet jis mieliau renkasi mėsą ir sausainius.
160, Policininkas: Atleiskite, pone, jūsų šuo vijosi žmogų ant dviračio.
Vyriškis: Nesąmonė! Mano šuo nemoka važiuoti dviračiu.
161. Senas žmogus: Tu tokia tyli šiandien, Džeine.
Džeinė: Taip, mama davė man pusę svaro, kad tik neužsiminčiau apie tavo didelę nosį.
162. Motina: Greičiau! Pavėluosi į mokyklą.
Sūnus: Nenoriu eiti į mokyklą.
Motina: Tu turi eiti.
Sūnus: (apsiverkęs) Bet mokytojai manęs nemėgsta, o berniukai pravardžiuoja.
Motina: Pasakysiu dvi priežastis, dėl kurių privalai eiti.
Sūnus: Kokios jos?
Motina: Tau jau penkiasdešimt šešeri ir esi mokyklos direktorius.
163. Šefas su draugu išėjo į medžioklę ir už­miesčio klube išsinuomavo du šautuvus, du šunis bei šimtą šovinių. Po dviejų valandų jie grįžo į klubą.
– Ar norėtumėte daugiau šovinių? – paklausė savininkas.
– Ne, – atsakė šefas, – norėtume daugiau šunų.
164. – Kaip atpažinti šefą naftos gręžimo bokšte?
– Tai tas, kuris mėto duoną malūnsparniams.
165. Bendrovė British Telecom, kovodama su telefonų niokotojais, sukūrė naują telefono aparatą. Jis sugadinamas dar prieš iš­ vežant iš gamyklos.
166. Ar girdėjote apie žmogelį, nusipirkusį žodyną? Jis sakė nesuprantąs knygos siu­žeto, bet buvo labai laimingas, kad paaiškintas kiekvienas žodis.
167. Anglijos ligoninėse viskas vyksta taip lė­tai, kad norint pasitikrinti dėl nėštumo reikia laukti dešimt mėnesių.
168. Žmogelis susižeidė koją, todėl gydytojas uždraudė jam lipti laiptais.
Po kelių savaičių žmogelis vėl atėjo pas gydytoją.
– Jūsų koja jau sveikesnė, – tarė gydytojas. – Galite vėl laipioti laiptais.
– Ak, kokia gera naujiena, – pasakė žmogelis. – Labai sunku buvo lipti lietaus nutekamuoju vamzdžiu kiekvieną vakarą.
169. Ar girdėjote apie šefą, tapusį gelbėjimo darbų specialistu? Jis dirbo dešimt metų toje vietoje, kur paskendo Titanikas. Turėdamas tris povandeninius laivus, šefas pasamdė dvidešimt etatinių narų, bet
ledkalnio jie iki šiol nerado.
170. Šefas buvo toks šykštus, kad jam išsitraukus iš kišenės penkių svarų banknotą, karalienė* sumirksėdavo.
* Ant penkių svarų banknoto pavaizduota Anglijos karalienė.
171. Romantiška moteris: Ryte negaliu pusryčiauti, nes galvoju apie tave. Vidurdieny negaliu pietauti, nes galvoju apie tave. Vakare negaliu vakarieniauti, nes galvoju apie tave. Naktį negaliu užmigti, nes …
Romantiškas vyras: Galvoji apie mane?
Romantiška moteris: Ne, nes esu velniš­kai alkana!
172. – Kur ketvirtadienis ateina anksčiau nei trečiadienis?
– Žodyne.
173. Jei jums skauda dantį, sriūbtelėkite viskio. Tai turėtų numalšinti skausmą. Jei ne, pamėginkite dar sriūbtelėti viskio. Po kurio laiko užmiršite dantų skausmą.
174. – Ar girdėjote apie žmogelį, kuris mėgino išsilyginti užuolaidas?
– Jis iškrito per langą.
175. Draugas: Ar ką nors pagavai?
Meškeriotojas: Ak, taip.
Draugas: Ką gi?
Meškeriotojas: Pasigavau slogą.
176. Šefas nuėjo į vakarėlį ir apie dešimtą valandą rengėsi eiti namo.
– Nekvailiokit, – pasakė vakarėlio šeimininkas. – Oras taip subjuro. Galite nakvoti.
– O, jūs labai malonus, – nudžiugo šefas.
Po valandos šeimininkas pamatė šefą įeinantį pro užpakalines duris. Jis buvo kiaurai permirkęs.
– Dievulėliau! – tarė šeimininkas. – Kurgi jūs buvote?
– A, – atsakė šefas, – turėjau sugrįžti namo pasiimti pižamos.
177. Šefas grįžo po atostogų Austrijoje.
– Ar patiko gamtovaizdis? – pasiteiravo draugas.
– Na, tiesą sakant, – tarė šefas, – ne tiek daug to gamtovaizdžio mačiau – juk visur vien kalnai.
178. Buto šeimininkė: Ar jums patiko valgis?
Nuomininkas: Taip, gruzdintos bulvytės buvo puikios, tačiau pyragas man nepatiko.
Buto šeimininkė: Ką? Ar norite pasakyti, kad mano pyragai neskanūs? Jūs dar
nebuvote gimęs, kai pradėjau juos kepti!
Nuomininkas: Galbūt tas, kurį suvalgiau, ir buvo vienas iš anų?
179. – Gal norėtum ateiti į mano vakarėlį šeš­tadienį?
– Norėčiau. O kur gyveni?
– Hinton Close, 15. Paspausk skambutį alkūne.
– O kodėl turėčiau spausti alkūne?
– Juk neateisi tuščiomis rankomis?
180. Du šefai dalyvavo viktorinoje.
– Na, ir paskutinis klausimas. Kuris paukštis nesuka lizdo?
Abu šefai pasikasė galvas ir galvojo, galvojo, kol galiausiai vienas jų pasakė:
– Tai juodasis strazdas.
– Apgailestauju, bet atsakymas neteisingas, – tarė viktorinos vedėjas.
Tada antrasis šefas vėl pasikasė galvą, pagalvojo, pagalvojo ir staiga kad su­šuks:
– Žinau! Tai gegutė!
– Teisingai! – šūktelėjo viktorinos vedė­jas. – Jūs laimėjote naujutėlaitį automobilį!
– Tu nuostabus! – pasakė šefo žmona, jiems grįžtant namo nauju automobiliu.
– Nežinojau, kad taip gerai pažįsti paukščius.
– Na, nelabai, – prisipažino šefas, – bet juk visi žino, kad gegutė gyvena laikrodyje.