2018-ųjų rugpjūčio 11-oji tapo lemtinga 42-ejų rašytojai ir meditacijų instruktorei Indrei Simanavičienei – per kelias akimirkas sugriuvo jos pasaulis. Netikėta vyro mirtis paliko ją vieną su dviem mažamečiais vaikais ir prarastomis svajonėmis.
„Tuo metu atrodė, kad miriau ir aš“, – prisimena ji. Ši skaudi patirtis tapo lūžio tašku – gyvenimas, kurį pažinojo, subyrėjo, tačiau iš jo griuvėsių gimė naujos prasmės. Po septynerių metų Airijoje gyvenanti moteris ne tik atrado būdų išgyventi netektį, bet ir parašė tris knygas.
Prisiminė lemtingą dieną
2008 metais į Airiją atsikrausčiusi šeima tikėjosi susikurti geresnį gyvenimą naujoje šalyje. Vyras visą gyvenimą dirbo toje pačioje darbovietėje, o Indrė namuose augino vaikus.
„Buvome tipinė emigrantų šeima, sukomės savame pasaulyje, nuomojomės namą, kaip ir kiti lietuviai, išvykę svetur“, – sako ji, pridurdama, kad iki šiol gyvena Airijoje, tik pakeitė miestelį ir namą.
Indrė pasakoja, kad vyro mirtis įvyko per porą sekundžių ir tuo metu šeimos nebuvo šalia – jis mirė vienas. Kiekvienais metais šeima grįždavo vasarą į Lietuvą, tačiau lemtingąją vasarą vyras pasirinko negrįžti, nes rugsėjo mėnesį turėjo šeimos vestuves.
„Jis sako, aš nevažiuoju rugpjūtį, o važiuoju atgal su jumis rugsėjį, į vestuves. Jis Airijoje pasiliko dirbti, o mes su vaikais išvykome pas senelius į Klaipėdą“, – prisimena ji.
Indrė pasakoja, kad ryte vyras nebeatsiliepė, neparašė jokios žinutės, o taip niekada nebūdavo. Vienintelė mintis, kuri jai šovė į galvą, buvo, kad vyras paliko telefoną namuose ir išėjo į darbą.
„Aš neprisiskambinau vyrui, bet man iš Airijos prisiskambino jo bendradarbiai ir paklausė: „Kodėl jis neatėjo į darbą, kur jūs esate?“. Kai gavau skambutį, supratau, kad kažkas yra įvykę.
Paprašiau, kad jie vyktų į namus, paskambinau kitiems draugams, kaimynams ir pasirodė, kad jis jau buvo išėjęs“, – atvirauja ji.
Vyro mirtis buvo netikėta. Po pusės metų, gavus skrodimo rezultatus, paaiškėjo tikroji priežastis: prie širdies susidaręs trombas sutrikdė kvėpavimą ir jis mirė miego metu. Vyro kūną reikėjo pargabenti į Lietuvą ir jis buvo palaidotas Klaipėdoje.
Gyvenimas po vyro mirties
Indrė sako, kad sužinojus apie vyro mirtį, atrodė, kad gyvenimas tuo metu sužlugo. Vėliau sekė mintis, ar ji apskritai nori gyventi, nes Indrė pati turi negalią, todėl nors ir atrodė, kad ji gerai tvarkosi, netekties akimirką suprato, kad prieš tai gyveno itin patogiai.
„Ramiai gyvenau, apie nieką daug nemąstydavau, bet kai pasilieki viena su dviem vaikais, pradedant nuo finansų, sąskaitų, baigiant vaikų užsiauginimu, tai yra visiškai naujas gyvenimas. Tuo metu aš to nesupratau ir neįsivaizdavau“, – prisimena ji.
Indrė teigia, kad pirmieji 5 mėnesiai po vyro netekties buvo lyg „rūkas“. Ji jautėsi, tarsi būtų „išskridusi“, beveik nieko neatsiminė, o viską darė lyg autopilotu. Tačiau vėliau, norėdama išgelbėti save ir išlieti skausmą, pradėjo rašyti.
„Kai pradėjau rašyti, man kilo mintis, nors jokio plano nebuvo, parašyti knygelę savo ir jo šeimai kaip atsiminimą ir padaryti dovaną. Aš tai ir padariau.
Kai nuėjau į Klaipėdos universiteto leidyklą, spaustuvę, ta knyga pasirodė. Knygos išeina ir į Vilniaus Mažvydo biblioteką, o spaustuvė padarė savo reikalus, kad ji pasklistų. Taip ir atsitiko – knyga pasklido“, – pasakoja ji.
Indrė sako, kad knygą atrado visai svetimi žmonės, o tuo metu ji jau buvo sukūrusi savo „Facebook“ puslapį. Skaitytojai pradėjo ją sekti, ji ėmė rašyti įrašus, kad turėtų už ko užsikabinti, nors kiek užsimirštų ir pradėtų vėl gyventi.
„Jei man kas nors tuo metu būtų pasakęs, kad po kažkiek metų bus „oho, kiek visko gero“, gal būtų lengviau, bet kai visi sako, kad „viskas bus gerai“, tai yra tušti žodžiai, kurie nieko nepadeda“, – priduria moteris.
Iš jausmų gimė net trys knygos
Indrė sako, kad pirmoji jos knyga pradžioje buvo tarsi dienoraštis, išsipasakojimas apie tai, kaip ji jaučiasi, kaip gyvena ji ir vaikai po netekties. Gimus idėjai padaryti dovaną artimiesiems, jai nebuvo jokių stabdžių ir ji jautė džiaugsmą.
„Kai degi svajone, noru, tu negalvoji apie nieką, imi ir darai, ir aš padariau dovaną artimiesiems“, – pasakoja ji.
Pirmoji knyga apima pirmuosius Indrės metus po vyro netekties – istoriją apie tai, kaip viskas atsitiko ir kaip ji jautėsi. Antroji knyga gimė iš idėjos parašyti romaną, kurį ji sėkmingai parašė.
„Kai parašiau romaną, žinojau, ką darau. Tuo metu daug mokiausi, kaip susitvarkyti su saviverte“, – teigia ji.
Pirmiausia Indrė gydėsi meditacijomis, vėliau baigė mokslus ir tapo meditacijų instruktore. Tuo metu gimė mintis parašyti trečiąją knygą, kai žmonės pradėjo kreiptis į ją dėl meditacijų.
„Kitą mėnesį išleidžiu naują tiražą, o pirmasis buvo išpirktas per 9 mėnesius. Sakoma, kad rašytojas negali rašyti vienos knygos visą gyvenimą, todėl rašau ketvirtą knygą apie gyvenimą su negalia. Tokie yra mano artimiausi ateities planai“, – pažymi Indrė.
Siunčia patarimą
Indrė pataria žmonėms, išgyvenantiems netektį. Anot jos, daugelis apsimeta, kad nieko neįvyko arba kad jau išgijo, nes neišbūna savo skausmo ir netekties. Jie jaučia aplinkos spaudimą, kad turi gyventi toliau.
„Pats durniausias patarimas, kurį aš girdėjau: „Paleisk“. Ką paleisti per savaitę, mėnesį? Žmonės taip šneka, nes nežino, ką pasakyti ir kaip elgtis šalia gedinčiojo.
Tu greitai nusibosti, jei esi per ilgai liūdnas, žmonės nežino, ką daryti, ir nori, kad tu grįžtum į save. Paslaptis tame, kad mes niekada nebegrįšime į tuos, kurie buvome prieš netekdami savo artimojo“, – sako ji.
Indrė pataria į nieką nekreipti dėmesio, išbūti, išgedėti ir išjausti netektį. Tik tada sau leisti toliau gyventi, nes jei to neišgedime ir neišliūdime, skausmas anksčiau ar vėliau grįžta, o dažniausiai netgi su fiziniais negalavimais.
„Kodėl sako, kad dažniausiai širdies infarktus patiria vyrai? Nes jie neišsišneka ir viską užspaudžia. Anksčiau ar vėliau širdis neatlaiko. Čia lygiai tas pats – tu negali apsimesti, kad nėra skausmo. Jis yra“, – užbaigia pokalbį Indrė.
