Sekite mus Facebook'e!
„Midsummer Vilnius“ festivalis tęsiasi. Liepos 16-ąją įspūdingoje Valdovų rūmų Didžiojo kiemo scenoje įvyko vienas laukiamiausių jo koncertų. Gausiai susirinkusi publika atvyko pasimėgauti Justės Arlauskaitės-Jazzu koncertu kartu su simfoniniu orkestru.
Jau pirmojo „Midsummer Vilnius“ festivalio metu unikalus Jazzu koncertas su orkestru tapo vienu sėkmingiausių festivalio renginių. Ikoniškos dainos, įgavusios simfoninį gylį, ne tik sužavėjo klausytojus, bet ir padėjo užgimti orkestrinių projektų tradicijai, kuri per pastaruosius dešimt metų tapo svarbia festivalio dalimi.
Tarp svečių buvo galima išvysti ne vieną žinomą veidą. Palaikyti bičiulės ir kolegės atvyko Rokas Yan, Giedrė Kilčiauskienė, Gytis Ivanauskas ir neseniai dainą kartu su Jazzu išleidęs Vaidas Baumila.
Naujasis duetas publikos džiaugsmui trečiadienio vakarą pasirodė ir Valdovų rūmų scenoje.
Vaido Baumilos ir Jazzu daina:
Valdovų rūmų Didžiajame kieme Jazzu, drauge su maestro Modesto Pitrėno diriguojamu orkestru, atliko pačius ryškiausius savo karjeros hitus, kuriems didingos euforijos suteikė simfoninis skambesys.
Vakaro metu nuskambėjo milijonines perklausas renkantys Jazzu kūriniai, tokie kaip „Tik pasilik“, „Po mano oda“, „Lower Than the Ground“, „Mėnulio šviesoje“ bei kiti visų laikų geriausi hitai. Pamiltoms dainoms naujų spalvų įnešė festivalio bičiulio, talentingo kompozitoriaus Jievaro Jasinskio sukurtos aranžuotės, parengtos specialiai šiam vakarui. Ypatingą atmosferą sustiprino jautrus šviesų šou po atviru senamiesčio dangum.
Jazzu – nuolatinė „Midsummer Vilnius“ scenos viešnia, tačiau šią vasarą ji sugrįžo su išskirtiniu pasirodymu. Liepos 16-ąją Valdovų rūmų Didžiajame kieme skambėjo jos legendinė programa su orkestru – ta pati, kuri 2016-aisiais pradėjo festivalio istoriją.
„Tą vakarą susitiko muzika, meilė ir svajonė“, – prisimena Justė. Būtent taip gimė festivalio dvasia – gyva iki šiol.
Specialiame festivalio interviu – Jazzu pasakojo apie du pasaulius: scenos ekstazę ir po jos ateinančią tuštumą, bei sapnus, kurie pranoksta realybę.
Kaip atrodo tavo rytas prieš ypatingai svarbų pasirodymą?
– Prieš koncertus visi jau žino – prie manęs geriau nelįsti, nekalbinti, neskambinti. Artimiausi žmonės ir komanda supranta – tuo metu man reikia visiškos izoliacijos. Dažniausiai nebegaliu net valgyti – panyru į save, daug kvėpuoju, medituoju. Kartais – darau jogos pratimus. Anksčiau, iš baimės, užsiimdavau visai kitokiais dalykais… Bet mamystė padarė savo. (juokiasi)
Ar teko ką nors paaukoti, kad būtum scenoje? Kitas svajones, santykius?
– Visą laiką buvau labai sveikoj aplinkoj, tarsi sveikam burbule. Aišku, būta ir šiek tiek destruktyvių momentų – kai per mažai pailsėta, kai aplink atsirado netinkamų žmonių. Kol esi jaunas, atrodo, kad visas pasaulis tau po kojom, kad kūnas amžinas – kaip ir siela. Bet taip nėra. Buvo etapų, kai teko paaukoti sveikatą, šeimos šventes, laisvalaikį. Ir visa tai anksčiau ar vėliau atsisuka – į didelę nemeilę sau, su kuria paskui tenka ilgai dirbti.
Karjeros momentas, kuris iki šiol sukelia šiurpuliukus?
– Paskutinis atsisveikinimo koncertas su Leonu Somovu. Stoviu scenoje, o ten – gal kokie 15 tūkstančių žmonių. Visi dainuoja, kiekvieną dainą, žodis žodin. Ir tada tarsi supranti – tai jau viskas? Stoviu scenoj, ir galvoje sukasi mintys: „Kas tau negerai, Juste? Kodėl jūs taip padarėt? Pažiūrėk, kiek čia žmonių…“
Jei ne ši profesija, kur save įsivaizduotum?
– Anksčiau kartais sakydavau, kad įsivaizduoju save kokia someljė – neduok Dieve… Nereikėtų to daryti gyvenime (juokiasi). Esu sakiusi, kad galėčiau būti muay thai kovotoja, bet iš tiesų į muay thai einu tik išsikrauti – tikrai negalėčiau būti jėgos fronte, jokiu pavidalu. Tai greičiausiai būčiau šamanė. Arba kino režisierė.
Keistas sapnas, kurį iki šiol prisimeni?
– Berods Salvadoras Dalí yra išleidęs knygą apie savo sapnus. Tai jei aš kada nors išleisiu savąją – tikrai, tikrai jį perspjausiu. Pirmas sapnas, kuris šovė į galvą – labai ryškus: sapnavau, kad patekau į kažkokią požeminę dimensiją, į kurią reikėjo leistis žaliais, markerio spalvos vamzdžiais – kartu su voverėm, kurios šaudė į kosmosą.
Nusileidi – ir pirmiausia turi išgerti šotą. Tave pasitinka plastikiniai manekenai-barmenai, stovintys prie baro. O tada patenki į vietą, kur susitinka visos stichijos. Pilna žmonių – lyg festivalis, lyg Venecija, tik čia ir jūra, ir vandenynas, ir žvaigždės, ir saulė – viskas vienu metu. Virš viso to skraido didžiulis baltas dramblys, o ant jo pilvo – restoranas! Viskas siūbuoja: žvakės siūbuoja, oras siubuoja… ir tai buvo tik pati sapno pradžia…(juokiasi)
Be ko neįsivaizduoji savo užkulisių?
– Tikriausiai, be šurmulio po koncerto. Kai susirenka visi draugai, šeima, ir mes švenčiam tai, kad įvyko koncertas, kad pavyko tiek sukurti. Visi klega, džiaugiasi, o tuo metu pas mane ateina Ponas Nuovargis ir Ponia Tuštuma. Ta šventinė atmosfera – tarsi būčiau iškirpta iš vienos realybės ir įmesta į kitą dimensiją. Nes buvimas scenoje tikrai išskraidina – reikia laiko sugrįžti į žemę, vėl integruotis.
