Sekite mus Facebook'e!
Jei jūsų jaunystė prabėgo praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, tuomet jūs, kaip ir mes, neabejotinai važiavote į kolektyvinius ūkius dirbti bulvių, linų ar skinti kitų vaisių ir daržovių. Į kolūkius buvo įprasta vilioti moksleivius ir studentus. Tais laikais bulvių derlius būdavo didelis ir net mums padedant ne visada pavykdavo surinkti visą derlių, o pavasarį supuvusios bulvės būdavo atiduodamos į spirito varyklą, kur jas perdirbdavo.
Dar eidavome prie linų, juos surinkdavome, dėdavome suktines džiovinimui – mūsų kraštas tada buvo pirmaujantis pagal jų auginimą, šiandien to nėra.
O bulvių lauke priekyje važiuodavo kombainas, kuris iškasdavo derlių, o už mūsų – moksleiviai ar studentai ir rinkdavo jį kibirais, paskui nešdavo buhalteriui, jis pasižymėdavo kibirų skaičių ir tada mes taip pat gaudavome atlyginimą, žinoma, nedidelį, bet tai buvo džiaugsmo.
Tik atrodo, kad buvo lengva, bet iš tikrųjų visą dieną pasilenkti ir rinkti bulves, paskui pilnais kibirais nešti į mašiną – vis tas malonumas. Bet mano jaunystė tiesiog džiaugėsi, kad turiu švarų orą ir kad galiu legaliai praleisti mokyklą ir poras.
Gyvenome pas močiutes kaime po kelis žmones, jos mums gamino pusryčius, pietus ir vakarienes, kuriuos stengėmės pasigaminti patys, produktus tam pirkome kaimo parduotuvėje. Taip pat patys melždavome karves, o melžėjos ūkyje mums padėdavo, mokė šio nelengvo verslo. Taigi, gaminau įprastą ir paprastą maistą – sriubas, makaronus, virtas arba keptas bulves.
Buvo smagu ir įdomu, nors ir dirbome, bet viskas buvo draugiška ir įdomu, visada vieni kitiems padėdavome ir padėdavome.
