Skip to content
Sekite mus Facebook'e!
Kadangi gimiau SSRS pabaigoje, neturiu pagarbaus požiūrio į sovietinius maisto produktus.
Nors užaugau vartodamas turgaus produktus, jau jaunystėje tėvai maistą pirkdavo prekybos centre. Man patinka neriebi varškė iš pakuotės, augalinis pienas, jau paruošti pietūs iš užkandinės ir ruginė duona. Tuo tarpu tėtis prisimena sovietinį pieną, kurį valgydavo su „tikros“ baltos duonos traškumu.
Mano tėvai įsitikinę, kad pienas, skirtingai nei šiuolaikiniai produktai, Sovietų Sąjungoje buvo gaminamas iš natūralių žaliavų. Ir jis per dieną ar dvi surūgdavo. Ir gaudavote rūgpienio, iš kurio galėjai iškepti skanius blynus. Gaila, kad to niekada nepatirsiu ir nesuprasiu. Galiu gyventi tik per savo šeimos prisiminimus.
Koks buvo sovietinis pienas ir kaip jis buvo perkamas
Pienas buvo labai populiarus Sovietų Sąjungoje. Buvo galima apsieiti be visko, bet be pieno ir duonos – ne. Šie produktai sovietinėse šeimose buvo tokie būtini, kad juos pirkdavo beveik kiekvieną dieną. Ryte virdavo košę su pienu ir tiesiog noriai ją gerdavo, nes ji būdavo skani.
Įdomu tai, kad pienas anksčiau buvo virinamas: vieni – bakterijoms naikinti, kiti – galiojimo laikui pailginti. Taip pat jį dėdavo į orkaitę ir kepdavo pieną, kurio viršus pasidengdavo gardžia ruda, saldžia plutele. Daugeliui tai – vaikystės skonis.
Kartą namuose mėtėmės emaliuota skardinė, kurią galiausiai paaukojome, nes jos nebereikėjo. Mano vyresnysis brolis vaikystėje su ja būdavo siunčiamas į „pieno parduotuvę“ arba į gatvėje esančią statinę pieno. Jam liepdavo neskubėti ir saugotis žingsnio. Ir pinigus įsidėti į kišenę, kad nebūtų kaip tame juoke, kai pirmiausia pila pieną į skardinę, o berniukas sako, kad pinigai yra skardinėje.
Sovietinis pienas ir pieno produktai taip pat buvo parduodami 0,5 litro stikliniuose induose. Pienas kainavo 28 kapeikas, iš kurių 15 kapeikų buvo butelio kaina. Tada jis buvo nuplaunamas ir atiduodamas į specializuotus stiklinių indų surinkimo punktus. Šią dalį gerai prisimenu: kaip maža uodegėlė sekiau paskui brolį po kiemus ir padėjau jam ieškoti tuščių butelių.
Jis tada jau buvo paauglys, o man daugiausia ketveri metai. Tuo metu stikliniai indai jau buvo tapę deficitu. Jei anksčiau galėjai nusipirkti tik butelį pieno, tai dabar reikalavimas mainais įteikti tuščią indą tapo privalomas.
Ar turėjote laiko lakstyti su skardine ir ieškoti tuščių stiklinių indų?
