Lietuvos politikai ir kariuomenės vadovybė vis dažniau kalba apie būtinybę Rusijai rodyti ryžtą ir neleisti jai peržengti raudonųjų linijų. Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė yra pabrėžusi, kad Rusiją galima stabdyti tik aiškiai parodant, jog už agresyvius veiksmus bus atsakas. Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras taip pat ragina stiprinti Lietuvos ir sąjungininkų pajėgumus bei remti Ukrainą, siekiant sumažinti Rusijos karinį potencialą.
Tačiau kyla labai paprastas klausimas: ką iš tiesų reiškia pažadas Rusijai „duoti per nagus“?
Ar kalbame apie griežtesnes sankcijas, didesnę paramą Ukrainai, stipresnį NATO karinį buvimą regione ir efektyvesnį atgrasymą? O gal turimas omenyje tiesioginis karinis atsakas į Rusijos veiksmus?
Pastaruoju metu Lietuva susiduria su vis daugiau saugumo iššūkių – nuo dronų incidentų iki įvairių hibridinių operacijų. Todėl suprantamas noras parodyti, kad Lietuva nėra silpna ir į galimas provokacijas nežiūrės pro pirštus. Tačiau kiekvienas grasinimas kariniu atsaku kartu kelia ir kitą klausimą: kur yra riba tarp veiksmingo atgrasymo ir pavojingo konflikto eskalavimo?
Jeigu Lietuva iš tiesų nuspręstų Rusijai „duoti per nagus“, kokia būtų kita diena? Ar Rusija atsitrauktų, ar priešingai – atsakytų dar didesniu kariniu, kibernetiniu ar hibridiniu spaudimu?
Ir svarbiausia – ar toks scenarijus būtų naudingas Lietuvai, ar galėtų įtraukti mūsų šalį į konfliktą, kurio pasekmes būtų sunku prognozuoti?
Kaip manote, kuo pasibaigtų toks Lietuvos „davimas per nagus“ Rusijai? Ar tai būtų veiksmingas atgrasymas, ar pavojingas žingsnis link dar didesnės eskalacijos?