Sekite mus Facebook'e!
Anądien kulinariniame forume skaičiau, kaip papuošti Naujųjų metų stalą. Ir visi komentatoriai priėjo prie vieningos beveik vieningos nuomonės, kad dabar pjaustyti ant šventinio stalo – tai kolūkio ir praėjusio amžiaus. Čia turima omenyje ne prabangi mėsa, sūris ir pan. O kalbama apie dešrą ir sūrį arba vaisius (viskas senoviškai).
Perskaitęs tai buvau tiesiog šokiruotas. Jau ir maistas tapo kolektyviniu ūkiu. Mano supratimu, tai normalus, patogus pasirinkimas. Nematau tame nieko kolektyvinio. Kai kurie žmonės visur turi kolektyvinius ūkius. Kaip kažkas, ką galima valgyti, gali būti kolektyvinis ūkis? Apskritai tai mane grąžina į vaikystę, mėgstu nueiti kur nors į svečius, o ten pjaustoma dešra, sūris, kažkas visa tai apipila vynu – mmmm
… Asmeniškai aš niekada neturėjau ant stalo senojo stiliaus. Visada, jei yra pjaustymas, tai su normaliomis dešrelėmis, brangiais sūriais, egzotiškais vaisiais. Nesuprantu, ką reiškia senojo stiliaus. Jei kas ir buvo, tai Sovietų Sąjungoje dešra iš GOST mėsos buvo geresnė nei dabar, net be dažiklių ir konservantų. O tada buvo įprasta ant stalo dėti geresnį ir brangesnį maistą. Prisimenu visas šventes, o tokių dalykų nebuvo, visada stengdavomės viską gražiau ir geriau padėti ant stalo, net ir 90-aisiais.
Net ir dabar ant stalo visada turime dešros ir (arba) sūrio gabalėlį, ir viskas valgoma iš karto arba kitą rytą. Virtą dešrą ir rusišką sūrį turbūt nėra labai gerai dėti ant stalo, bet man privaloma turėti griežinėlius. Ant švediško stalo yra dešros / sūrio / žuvies gabalėlių – ar tai taip pat kolektyvinis ūkininkavimas? Man tie griežinėliai yra išsigelbėjimas. Turiu valgymo sutrikimų, nevalgau tonos dalykų. O kai svečiuodamasis sėdžiu prie stalo ir nevalgau to, kas karšta, pasisotinu šiais užkandžiais. Mėgstu skilteles, nekenčiu visų tų kanapių ir t. t.
Man svarbu, kad skiltelės būtų tvarkingos, o ne sukapotos kirviu (kaip čia dešra). Graži lėkštė ir griežinėliai atrodo kitaip. Kiekvienam savo. Aš taip darau, dariau ir darysiu. Pati perku paruoštus žalios rūkytos dešros, kokios nors mėsos griežinėlius, vyrai juos labai gerai užkandžiauja, nors užkandžiavimas turbūt irgi yra kolūkio ir praėjusio amžiaus.
Neįsivaizduoju, kad vyras ateitų į svečius, sėstų prie stalo ir galvotų: „mmmm, kolūkio griežinėlių, nevalgysiu, jei tapsiu kolūkiečiu”. Ir aš būčiau šokiruota, jei pas mane ateitų svečių ir paskui svarstytų, ar mano stalas kolūkinis, ar ne, tai nervas. Dabar turėčiau išmokti naujų pjaustymo būdų dėl namų vakarėlių. Nesivarginu su serviravimu – iš sūrio neišpjaustau figūrų, dešrelių nesukinėju į gulbes. Turiu didelę šeimą, visa ji suvalgoma per 10 minučių, todėl vargti su restoraniniu serviravimu mūsų atveju yra tik beprasmis laiko švaistymas.
O kolektyvinis ūkis yra kolektyvinis ūkis, kaip su juo susijęs pjaustymas? Dabar šis kolektyvinis ūkis stumdomas į vietas, o dažniau ne į vietas. Man tai visai ne kolektyvinis ūkis. Pjaustymas yra tiesiog pjaustymas. Ką dar galima padaryti su sūriu ir dešra?
