Sekite mus Facebook'e!
Savo kanale rašydavau apie tai, kaip vaikystėje kaimynai, įskaitant močiutę, vaišindavo mane savo kepiniais. Prisimenu, kaip močiutė, prieš eidama pas kaimynę, visada užrišdavo švarią nosinaitę, išplaudavo indą, kruopščiai jį nušluostydavo ir ant viršaus sukraudavo pyragus.
Šią temą prisiminiau po draugės pasakojimo
.
Deja, čia skanėstas nebuvo toks laukiamas. Rašau pirmuoju asmeniu
: „Mūsų kaimynystėje gyvena miela senutė. Ji visada mandagi, kai ją sutinki, paklausia, kaip tau sekasi, kaip vaikai, visus pažįsta, nes seniai gyvena šiame name. Mes visi užaugome ant jos atminties
, bet ji yra vieniša, apie save nekalba, o mums tai buvo neįdomu. Dabartinėje kartoje žmonės retai kada artimai bendrauja su kaimynais, ir vargu ar kas nors klausinėtų apie tai, kas nutiko jų gyvenime. Žinome tik tiek, kad dukra atvažiuoja pas ją į svečius labai retai, ji gyvena kitame mieste, o anūkų niekada nematėme. Kas žino, kokios priežastys prie to prisideda
. Taigi močiutė yra viena, todėl turi vieną įprotį – mėgsta vaišinti kaimynus savo virtuve. Ji neturi jokių kitų bendravimo galimybių
! Mes gyvename priešais esančiame bute ir ji mus lanko dažniau nei kitus.
Mano vyras yra šykštus ir valgo tik tai, ką gaminu aš ir jo mama. Todėl jis niekada neragavo močiutės skanėstų, o aš dažnai priekaištaudavau, kad valgome nepažįstamų rankų gamintą maistą. Na, toks jau tas vyro charakteris!
O man gaila močiutės, kaip vyras neša iš širdies, pasiūlysiu arbatos, išgersime kartu. O pyragai visada gražūs, apetitiški! Kaip jau minėjau – močiutė niekada nieko nepasakojo apie save, tik bendromis temomis, pavyzdžiui, kaip parduotuvėje viskas brangsta, kaip ji ėjo į polikliniką.
Bet vienas atvejis privertė mane peržiūrėti savo požiūrį į močiutės kepinius. O dar prieš tai kelis kartus vaikams į skanėstus įsimetė įtartinų plaukelių. Maniau, kad tik laiko klausimas, kada jie ras plaukelių cukruje. Vyriausiasis kategoriškai atsisakė ką nors valgyti, o jauniausias pagal amžių nekreipė dėmesio.
Bet kartą atsitiko taip, kad močiutei adresuotą laišką per klaidą įmetė į mūsų pašto dėžutę, ir aš, vos tik pamačiusi, kieno vardu jis parašytas, nusprendžiau nunešti jį kaimynei. Ji pasitiko mane labai maloniai, butas kvepėjo šviežiais kepiniais, močiutė pasiūlė puodelį arbatos, neatsisakiau.
Vyras darbe, vaikai mokykloje, skubių reikalų neturėjau. Kai kuriuos pyragus močiutė jau buvo iškepusi, o kai kurie dar tebebuvo kepami.
Turėčiau pasakyti, kad mano močiutė turėjo dvi kates ir šunį, nedidelį, bet gana plaukuotą šunį, veislės nežinau, mes nesame šunų žmonės. Ir tas šuo nuolat sukinėjosi virtuvėje, o katės vaikščiojo pirmyn ir atgal! Senelė kepė kitą pyragų partiją, ir tada katinas užšoko ant jos kėdės. Senelė paglostė katę miltais aptepta ranka ir toliau kepė pyragus.
Vos neužspringau pyragu, bet paskutinį gabalėlį įsidėjau į burną. Nenorėjau nė įsivaizduoti, kas buvo ant katino švarko nuo miltų rankos. O kaimynė man duoda naujų pyragų, bet aš nebegaliu į juos
net
pažiūrėti!
Tai dar blogiau! Tešlos gabalėlis nukrenta ant grindų, pribėga šuniukas, nučiupinėja jį, apsisuka, pamoja uodega tiesiai virš gabalėlio ir nubėga. Mano močiutė juokėsi iš to, kokia nerangi ji tapo, iškritusi iš rankų, ir koks neklaužada buvo šuniukas, paėmęs nuo grindų tešlos gabalėlį, kažką nuo jo nupūtė (baisu įsivaizduoti, kas ten buvo!) ir toliau lipdė iš jo pyragą.
Čia aš neištvėriau, iškart susiradau krūvą neatidėliotinų darbų ir susiruošiau namo! O močiutė man sako:
„Palauk, Ninočka! Aš tau duosiu pyragų, kuriuos galėsi parsinešti namo, ką tik iš karsto
! Kokių pyragų po viso to, ką matei? Padėkojau kaimynei, bet pyragų kategoriškai atsisakiau, pasakiau, kad šiandien eisime vakarieniauti pas vyro mamą, tad pyragai – kitam kartui.
– Gerai! Tada vaišinsiu Verą Petrovną iš dvylikto buto!
Kikenau ir galvojau – gerai, kad Vera Petrovna nemato maisto gaminimo proceso. Dabar štai problema, kaip visam laikui atsisakyti kaimynės skanėstų? Ir aš negaliu suprasti, senolės namai visada švarūs, ji pati vaikšto tvarkingai apsirengusi, drabužiai švarūs
, bet
elementarių
dalykų
nemato
. Gerai, ji myli gyvūnus, bet galima suprasti, kad jie vilnoniai, kai gamina maistą, ant galvos užsideda šaliką.
Ji
rankomis glosto gyvūnus, o nuo grindų renka tešlą
! Kaip žmoguje gali derėti tvarkingumas ir netvarkingumas? Viena žinau tikrai – daugiau kaimynės kepinių namuose nevalgysiu. Aš rasiu bet kokią priežastį, bet neimsiu!”
Štai tokia istorija. Gal ir teisinga, kad daugelis iš mūsų nemėgsta valgyti kitų žmonių aukų, net jei jos pagamintos iš širdies? Tikriausiai todėl parduotuvėse neperku jau paruoštų salotų, neturiu daug laiko joms ruošti, geriau jas pasigaminti pačiam
. Bet juk visiškai atsisakyti paruošto maisto neįmanoma! Mano sūnus labai mėgsta šavarmą. Kartais ją gaminu pati, kartais perkame, bet griežtai vienoje vietoje. Ten pardavėjas didžiąją dalį proceso atlieka mūsų akivaizdoje ir jau iš jo būdo matyti, kad žmogus švarus, visada mūvi pirštines, mes dažnai su juo kalbamės, ir jei jis sau leistų ką nors kaimiečio dvasia, labai nustebčiau!
Žinoma, mes negalime kontroliuoti viso paruošimo, visose įmonėse, bet jei kyla įtarimas, kad produktas ruošiamas netinkamomis sąlygomis, galima tiesiog nepirkti ten paruošto maisto. Jaučiu, kad atsiras daug norinčių ginčytis, bet aš išsakiau savo nuomonę ir ji gali nesutapti su jūsų!
