Sekite mus Facebook'e!
Vyras nusivedė savo pagyvenusį tėvą į restoraną, kad pavaišintų jį skania vakariene. Jam valgant, maisto gabalėliai nukrito ant jo marškinių ir kelnių. Kambaryje buvę žmonės nusisuko arba žiūrėjo su pasibjaurėjimu, bet sūnus išliko ramus…
Tėvams anksčiau ar vėliau prireiks jūsų palaikymo. Ir tada turėsite pasirinkti: padėti jiems patys ar perkelti atsakomybę kitiems. Žinoma, antrasis variantas yra daug lengvesnis. Bet ar esate pasiruošę atsikratyti savo artimųjų, kurie visą vaikystę jus supo rūpesčiu ir meile?
„Vyras nusivedė savo pagyvenusį tėvą į restoraną, kad pavaišintų jį skania vakariene. Tėvas buvo labai senas ir silpnas.“
Jam valgant, maisto gabalėliai nukrito ant marškinių ir kelnių. Kambaryje buvę žmonės nusisuko arba žiūrėjo su pasibjaurėjimu, bet sūnus išliko ramus.
Kai vakarienė baigėsi, sūnus švelniai padėjo tėvui atsistoti ir nuvedė jį į tualetą. Ten jis iššukavo tėvo kelnes ir marškinius, nuprausė, meiliai sušukavo žilus plaukus ir padėjo užsidėti akinius.
Išėjus į restorano salę, juos pasitiko beveik visiška tyla.
Girdėjosi tik pasipiktinęs šnabždesys apie tai, kaip galima taip elgtis viešoje vietoje, mėtyti maistą ir gadinti kitų apetitą. Sūnus pasikvietė padavėją sumokėti sąskaitą, sumokėjo, ir kai jie jau ruošėsi išeiti iš kambario, nuo vieno iš staliukų pašoko pagyvenęs vyras ir sušuko:
„Atrodo, kad kažką palikai!”
Sūnus apsidairė, pasičiupinėjo kišenes ir tarė: „Ne, mes nieko nepalikome.“
Tada vyras sušuko: „Jūs palikote kažką kiekvienam šiame kambaryje! Jūs palikote pamoką kiekvienam sūnui ir dukrai bei viltį kiekvienam iš tėvų!“
Salėje buvę žmonės staiga nutilo. Kiekvienas iš jų sugėdino pasmerkęs šiuos žmones – tėvą ir sūnų.
Juk vienas didžiausių apdovanojimų, kurį likimas gali mums suteikti, yra rūpintis savo pagyvenusiais tėvais – tais žmonėmis, kurie mums skyrė savo laiką, sveikatą ir pinigus. Jie VISADA nusipelno mūsų giliausios pagarbos.“
