Sinkevičiau, kas su galva? Žemaitaitis apie pažadą išlaikyti JAV karinę bazę Lietuvoje
Rūta Janutienė pokalbyje su Remigijumi Žemaitaičiu grįžta prie Trumpo atsakymo apie bazę Lietuvoje. Ar mandagus pažadas svarstyti jau virto politiniu laimėjimu?
Donaldas Trumpas pasakė vieną sakinį – „apsvarstysime“. Mindaugas Sinkevičius išgirdo pergalę – „mes pasirengę padengti išlaidas“.
Remigijus Žemaitaitis išgirdęs tai nesusilaikė: „Sinkevičiau, kas su galva?“
Pokalbyje su Rūta Janutiene Žemaitaitis aiškina, kodėl mandagus diplomatinis pažadas jau virto politiniu laimėjimu, kodėl Sinkevičius skuba kalbėti apie mokėjimą ir iš kur atsirastų pinigų, kurių, pasak jo, nėra.
Ar mandagus pažadas jau virto pergale?
„Rūta, prisiminkime, kaip kalba Trumpas. Jis visada sako – we will consider, we will look at it. Tai – mandagus „ne“. Tai – diplomatinė forma pasakyti – palikite mane ramybėje, aš pagalvosiu. Tai – ne pažadas. Tai – atidėjimas“, – sako Žemaitaitis.
Pasak jo, Amerikos prezidentas taip sako dešimčiai lyderių per dieną. Lenkijai – apsvarstysime, Lietuvai – apsvarstysime, Filipinams – apsvarstysime.
„Bet tik Lietuvoje iš vieno sakinio padaroma pergalė. Sinkevičius jau skaičiuoja – kiek mokėsime. Už ką mokėsite, Mindaugai? Už tai, kad Trumpas mandagiai pasakė – pagalvosiu? Tai – ne derybos. Tai – savęs apgaudinėjimas“, – ironizuoja Žemaitaitis.
Jo teigimu, tikras laimėjimas būtų buvęs, jei Trumpas būtų pasakęs – „taip, statome, pasirašome sutartį, data, vieta“. Bet jis pasakė – „apsvarstysime“. O tai reiškia – nieko.
Kodėl Sinkevičius skuba kalbėti apie mokėjimą?
Ir čia – esminis Žemaitaičio klausimas: kodėl skuba?
„Kodėl Sinkevičius skuba sakyti – mes padengsime? Kas jam liepė? Ar Prezidentūra? Ar Užsienio reikalų ministerija? Ar jis pats sugalvojo? Nes normalus derybininkas niekada pirmas nesako – aš mokėsiu. Normalus derybininkas laukia – ką pasiūlys kita pusė“, – sako politikas.
Pasak Žemaitaičio, skubėjimas turi dvi priežastis.
Pirma – baimė. Baimė, kad Trumpas pasakys „ne“. Todėl bandoma jį papirkti – „mes sumokėsime, tik ateikite“.
Antra – vidaus politika. „Sinkevičiui reikia pergalės. Socialdemokratai neturi pergalių gynybos srityje, todėl bet koks Trumpo sakinys paverčiamas pergale – štai, mes susitarėme dėl bazės. Nors nieko nesusitarė“, – teigia Žemaitaitis.
„Diplomatijoje skubėjimas – silpnumo požymis. Kai tu pirmas pasakai – aš mokėsiu – tu jau pralaimėjai. Nes kita pusė tada sako – o, jie mokės? Tai tegul moka dar daugiau“, – sako jis.
Iš kur atsirastų pinigų?
Ir skaudžiausias klausimas – iš kur pinigai?
Amerikiečių bazė – ne palapinė. Tai – milijardai. Infrastruktūra, keliai, elektra, vanduo, gyvenamieji namai, mokyklos karių vaikams, apsauga. Vokietijoje amerikiečiai už bazes moka patys. Lenkijoje – dalį dengia lenkai, bet mainais gauna investicijas.
O Lietuva?
„Mūsų biudžete – skylė. 3 milijardai gynybai – jau paimti iš skolos. Mokesčiai – pakelti. PVM – didžiausias Baltijos šalyse. Ir dabar Sinkevičius sako – dar padengsime amerikiečių bazę. Iš kur? Iš pensijų? Iš mokytojų algų? Iš ligoninių?“, – klausia Žemaitaitis.
Jo skaičiavimu, bazės išlaikymas – 200-300 milijonų per metus. Ir tai – tik pradžia.
„Aš klausiu Sinkevičiaus – ar tu turi Seimo pritarimą žadėti tokius pinigus? Ar turi Vyriausybės nutarimą? Ar tu tiesiog feisbuke parašei – padengsime, ir manai, kad pinigai atsiras? Taip valstybė nevaldoma. Taip valstybė bankrutuoja“, – rėžė Žemaitaitis.
Jis siūlo kitą modelį: „Jei norime bazės, sakome amerikiečiams – mes duodame žemę, mes duodame leidimus, mes duodame apsaugą. Jūs – statote, jūs – mokate atlyginimus, jūs – perkate pas mus. Tai – partnerystė. O ne – mes viską padengsime, tik ateikite. Tai – ne partnerystė. Tai – desperacija.“
Mūsų integracijos kelias – nuo prašytojo prie partnerio
Kodėl šis pokalbis apie Trumpo sakinį ir Sinkevičiaus pažadą – apie mūsų integraciją?
Nes mes į NATO ėjome ne tam, kad mokėtume už viską. Mes ėjome tam, kad būtume saugūs kartu.
2004 metais, kai stojome į NATO, mes buvome maži, neturėjome pinigų, bet turėjome orumą. Sakėme – mes būsime pasienis, mes būsime atsakingi. Ir mus priėmė ne dėl pinigų, o dėl principo.
Šiandien mes turime pinigų, bet prarandame orumą. Manome, kad jei pasakysime – mes padengsime – mus mylės. Nemylės. Mus išnaudos.
Remigijaus Žemaitaičio „Sinkevičiau, kas su galva?“ – tai ne įžeidimas. Tai – šoko terapija. Klausimas, kuris turėtų skambėti kiekvienoje Užsienio reikalų ministerijos sienoje: ar mes deramės, ar mes prašome?
Stipri Lietuva – tai ne ta, kuri sako – mes viską padengsime. Stipri Lietuva – ta, kuri sako – mes verti bazės, nes mes verti saugumo. Ir mes turime ką pasiūlyti – ne tik pinigus, o žemę, žmones, lojalumą.
„Trumpas pasakė – apsvarstysime. Gerai. Tegul svarsto. O mes tuo metu nesakykime – mokėsime. Pasakykime – lauksime. Ir kai pasiūlys – tada derėsimės. Kaip vyrai, o ne kaip išsigandę vaikai, kurie bijo, kad neateis“, – pabaigė Žemaitaitis.
Kol Rūta Janutienė gali paklausti – ar mandagus pažadas virto pergale? – o Žemaitaitis gali atsakyti – Sinkevičiau, kas su galva? – tol dar turime šansą, kad derybos bus ne apie sąskaitą, o apie orumą.
Nes tikrasis saugumas – ne kiek sumokėsi už bazę. Tikrasis saugumas – ar tave gerbia tas, kuris į tą bazę atsikrausto.