Po dešimtmetį trukusio svarstymo Erika ir Merūnas Vitulskiai ryžosi svarbiam šeimos žingsniui – jų namuose atsirado dar vienas šeimos narys. Prieš pat Kalėdas pora išgelbėjo mažą šunelį Lorį ir suteikė jam tai, ko gyvūnui labiausiai reikėjo – saugius namus, rūpestį ir meilę.
Apie naująjį šeimos narį, jo atsargų charakterį, vaikų atsakomybę ir tai, kaip šuo pamažu pratinasi prie naujo gyvenimo, Erika Vitulskienė papasakojo laidoje „Labas vakaras, Lietuva“.
Po skaudžios patirties – dešimt metų negalėjo galvoti apie kitą šunį
Sprendimas į šeimą priimti naują augintinį Vitulskiams nebuvo spontaniškas.
Šeima jau buvo auginusi šunį, tačiau su mylimu keturkoju teko atsisveikinti. Šis išgyvenimas šeimai buvo toks skaudus, kad net dešimt metų mintis apie kitą šunį atrodė sunkiai įsivaizduojama.
Tačiau vaikai ilgą laiką svajojo apie augintinį.
„Vaikai du metus norėjo šuniuko, bet netikėjau, kad galime jį prižiūrėti, kad jau laikas“, – pasakojo Erika.
Moteris norėjo įsitikinti, kad naujas augintinis netaps vien tėvų rūpesčiu. Todėl netikėtai atsirado galimybė išbandyti šeimos pasirengimą.
Vaikams buvo surengtas tikras „egzaminas“
Pažįstama šeimai dviem savaitėms patikėjo prižiūrėti savo du šunis.
Erika nusprendė, kad tai bus puiki proga patikrinti, ar vaikai iš tiesų pasiruošę rūpintis gyvūnu, ar jų noras turėti šuniuką tėra trumpalaikė užgaida.
„Sakiau, kad tai egzaminas vaikams – sugebės, ar ne. Vaikai tą egzaminą išlaikė puikiai“, – šypsojosi ji.
Po šio išbandymo šeima suprato, kad vaikai gali prisiimti atsakomybę, o namuose atsiradęs šuo nebūtų vien tėvų rūpestis.
Loris į Vitulskių gyvenimą atkeliavo prieš Kalėdas
Prieš didžiąsias metų šventes atsirado šeima, kuri ruošėsi į prieglaudą vežti mažą šuniuką.
Tačiau Vitulskiams ši istorija tapo ypatinga.
Šuniukas liko ne prieglaudoje, o pateko į naujus namus.
Taip šeimoje atsirado Loris – jaunas, judrus ir smalsus keturkojis, kuris, pasak Erikos, jau spėjo tapti tikru namų gyventoju.
Paklausta apie jo veislę, moteris nusijuokė.
„Tai nuostabusis unikalusis lietuviškas šuo!“ – linksmai pasakojo ji.
Loris – linksmas, protingas, bet vis dar labai atsargus
Šuneliui tuo metu buvo vos 5–6 mėnesiai.
Pasak Erikos, Loris yra linksmas, judrus ir labai protingas. Jis jau mokosi gyventi pagal šeimos taisykles – savo reikalus dažniausiai atlieka lauke ir vis mažiau reikia naudoti palutę.
Tačiau naujasis šeimos narys turi ir vieną išskirtinį bruožą.
Loris atsargiai žiūri į vyrus.
Su moterimis ir vaikais jis jaučiasi gerokai laisviau, o Merūną šuo vis dar stebi iš šalies.
„Merūną Loris visąlaik stebi. Nėra, kad jis prie jo atsipalaidavęs, visada stebi“, – pasakojo Erika.
Šeima spėja, kad tokį šuns elgesį galėjo lemti jo ankstesnė patirtis.
Galbūt pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jis buvo gąsdinamas, ant jo buvo šaukiama ar su juo elgiamasi netinkamai.
Tačiau šeima nusiteikusi kantriai parodyti Loriui, kad žmogus gali būti ne grėsmė, o draugas.
„Praktiškai, turim dar vieną vaiką. Manau, kad mes, žmonės, įrodysime jam, kad esame geri padarai“, – šypsojosi Erika.
Šuns priežiūra tapo visos šeimos atsakomybe
Vitulskiai stengiasi, kad Loris nebūtų laikomas vien tėvų augintiniu.
Prie jo priežiūros aktyviai prisideda ir sūnūs.
Šeima netgi susidarė specialų grafiką, kad kiekvienas žinotų savo pareigas.
„Tas, kuris tądien eina į treniruotę, neveda šuns. Kuris neturi treniruotės, veda šunį į lauką“, – pasakojo Erika.
Taigi vaikams tenka ne tik džiaugsmas žaidžiant su naujuoju augintiniu, bet ir kasdienės pareigos – vedžioti, pasirūpinti maistu, vandeniu ir kitais šuns poreikiais.
Tai tampa svarbia šeimos pamoka – augintinis nėra žaislas, kurį galima prisiminti tada, kai norisi pažaisti. Tai gyvas padaras, už kurį atsakomybę reikia prisiimti kiekvieną dieną.
Merūnas perspėjo: „Tik vieną!“
Šeimos sprendimas priimti šunelį taip pat turi linksmąją pusę.
Erika pasakojo, kad Vitulskiai savanoriauja gyvūnų prieglaudose. O būtent ten kartais kyla rizika namo parsivežti ne vieną naują draugą.
Merūnas, matyt, tai puikiai supranta.
„Mes savanoriaujame prieglaudose. Tai Merūnas sako: „Tik vieną, mes imsime tik vieną. Erika! Ar girdi mane?“ – juokėsi moteris.
Ši istorija puikiai atskleidžia, kaip stipriai Erika prisiriša prie gyvūnų.
Erika ragina gyvūnų draugo ieškoti prieglaudoje
Moteris neslėpė, kad savanorystė gyvūnų prieglaudose pakeitė jos požiūrį.
Ji ragino žmones, kurie svajoja apie šunį, pirmiausia apsilankyti prieglaudose ir suteikti galimybę namus rasti gyvūnui, kuris jau laukia žmogaus.
Pasak Erikos, prieglaudose gyvenantys šunys yra ne mažiau nuostabūs nei veislynuose auginami keturkojai.
„Kokie jie unikalūs, kokie jie nuostabūs, kokie jų charakteriai, bruožai. Jaučiu jiems tokią didelę meilę. Jie tokie protingi, tik reikia užsiimti, skirti jiems meilės“, – kalbėjo ji.
Moteris pabrėžė, kad gyvūnui dažnai reikia ne prabangos ar ypatingų sąlygų, o kantrybės, dėmesio, saugumo ir meilės.
„Meilė gydo visas žaizdas“
Loris į Vitulskių šeimą atkeliavo ne tik kaip naujas augintinis.
Jis atsinešė ir savo istoriją, baimes bei nepasitikėjimą. Todėl šeima turi iš naujo pelnyti jo pasitikėjimą.
Erika tiki, kad tam svarbiausia – laikas ir meilė.
„Visą pasaulį gali išgelbėti meilė. Nesvarbu, ar tai būtų vaikai, ar šunys. Meilė gydo visas žaizdas, meilė viską sutvarko“, – sakė ji.
Tačiau kartu moteris priminė ir kitą labai svarbų dalyką – meilės vien neužtenka.
Priimant gyvūną į namus būtina suvokti, kad tai yra ilgalaikis įsipareigojimas.
„Tikrai nebijokite, turėkite daug meilės ir, aišku, galvokite apie atsakomybę. Šis draugas – iki gyvenimo galo“, – pabrėžė Erika.
Šeimai Loris tapo kur kas daugiau nei augintiniu
Nors Loris Vitulskių namuose gyvena dar neilgai, akivaizdu, kad jis jau spėjo tapti svarbia šeimos dalimi.
Po dešimties metų nuo skaudžios netekties šeima vėl atvėrė savo namų duris keturkojui.
Dabar Loris turi tai, ko jam labiausiai reikėjo – saugius namus, žmones, kurie jį supranta, ir šeimą, pasiryžusią kantriai padėti jam pamiršti ankstesnes baimes.
O Vitulskiai, panašu, gavo dar vieną priežastį kasdien šypsotis.
Kartais naujas šeimos narys į namus ateina neplanuotai. Tačiau būtent tokie susitikimai gali tapti pačiais gražiausiais gyvenimo sprendimais.