Europa – karo įkaitė: kas stato Lietuvos likimą ant kortos?
Su geopolitikos ekspertu iš Izraelio dr. Simon Tsipis kalbamės apie Europos politinius pasirinkimus, pavojingą Lietuvos geopolitinę situaciją ir branduolinę skubą. Kodėl sprendimai, galintys nulemti šalies ateitį, stumiami taip skubiai?
Europa – karo įkaitė. Sakinys, kuris anksčiau skambėtų kaip antraštė iš istorijos vadovėlio. Dabar – kaip vakaro žinios.
Pokalbyje su žurnaliste Giedre Goriene geopolitikos ekspertas iš Izraelio dr. Simonas Tsipis sako tai, ko Vilniuje bijoma pasakyti garsiai: Lietuva gali atsidurti tiesioginės konfrontacijos epicentre ne todėl, kad to nori, o todėl, kad kažkas stato jos likimą ant kortos.
Kodėl sprendimai, galintys nulemti šalies ateitį, stumiami taip skubiai? Kur riba tarp atgrasymo ir žingsnių, kurie priartina karą?
Kodėl sprendimai stumiami taip skubiai?
„Pažiūrėkite į greitį. Divizija – vakar. Poligonai – šiandien. Konstitucijos pataisos – rytoj. Branduolinis atgrasymas – poryt. Kas taip skuba? Karas nesibaigė, bet sprendimai daromi taip, lyg jis prasidėtų rytoj. Kodėl?“, – klausia dr. Tsipis.
Pasak eksperto, skubą diktuoja ne Vilnius, o Vašingtonas ir Briuselis. Europa bijo, kad Amerika išeis. Todėl nori suspėti „įšokti“ į karo traukinį, kol Amerika dar viduje.
„Europa bijo būti palikta viena. Todėl ji daro tai, ko niekada nedarė – stato ginkluotę ant sienos, kalba apie branduolinius ginklus, kalba apie šaukimą. Bet ar ji klausia – o kur Lietuva šitame traukinyje? Ji – pirmame vagone. Jei traukinys susidurs – pirmas vagonas nukentės pirmas“, – sako Tsipis.
Jo teigimu, Lietuvos geopolitinė situacija – pavojingiausia per 30 metų. Mes – ne užnugaryje. Mes – ant linijos. Tarp Kaliningrado ir Baltarusijos. Tarp NATO ir Rusijos.
Ar Lietuvos saugumas stiprinamas, ar didėja rizika atsidurti epicentre?
Tai – esminis klausimas, kurį kelia Gorienė.
Atgrasymas – tai kai tu stiprini gynybą, kad karas neprasidėtų. Bet ar kiekvienas ginklas – atgrasymas?
„Yra riba, – sako Tsipis. – Viena – kai tu statai oro gynybą, kad numuštum raketą. Tai – gynyba. Kita – kai tu statai puolamąją ginkluotę, kuri gali smogti į Kaliningradą, į Minską. Tada tu jau ne giniesi. Tu provokuoji. Ir tada klausimas – ar tu stiprini saugumą, ar didini riziką, kad būsi pirmas taikinys?“
Eksperto teigimu, Lietuva šiandien balansuoja ant šios ribos. Divizija – gynyba. Bet nuolatinė užsienio bazė be Konstitucijos pataisos, kalbos apie branduolinį komponentą, poligonai 5 km nuo sienos – tai jau žingsniai, kurie Maskvoje skaitomi ne kaip gynyba, o kaip pasiruošimas puolimui.
„Aš gyvenu Izraelyje. Mes žinome, kas yra atgrasymas. Atgrasymas – tai kai priešas žino – jei pultum, bus skaudu. Bet atgrasymas – tai ne kai tu kasdien sakai – aš pasiruošęs pulti pirmas. Tada tu ne atgrasai. Tu kvieti“, – sako Tsipis.
Branduolinė skuba – kodėl dabar?
Pokalbyje – ir skaudžiausia tema – branduolinė skuba.
Kodėl Europoje staiga prabilta apie branduolinį ginklą? Kodėl Lenkija nori, kodėl Vokietija svarsto, kodėl Lietuvoje užsimenama – gal ir mums reikia?
„Nes Amerika sako – mes galime neateiti. Ir tada Europa galvoja – o kas mus apgins? Prancūzijos skėtis? Britų? Bet skėtis – tik jei esi po juo. O Lietuva – ar ji po juo? Ar ji tikisi, kad kažkas paspaus mygtuką dėl Vilniaus? Tai – iliuzija“, – sako ekspertas.
Pasak jo, branduolinė retorika – pavojingiausias žaidimas, kurį Europa žaidžia be taisyklių. Nes kai kalbi apie branduolinį ginklą, tu tampi taikiniu.
„Jei Lietuva bus minima kontekste – čia gali būti branduolinis ginklas – ji automatiškai tampa pirmo smūgio taikiniu. Ar mes to norime? Ar to klausiama tautos?“ – klausia Tsipis.
Kokios išeitys Europai ir ką daryti Lietuvai, kad netaptų auka?
Giedrė Gorienė klausia – ar yra išeitis? Ką daryti Lietuvai, kad netaptų didžiųjų valstybių geopolitinių sprendimų auka?
Dr. Tsipis – atviras, kaip žmogus, matęs karą:
Pirma – nustoti būti įkaite. „Lietuva turi kalbėti. Ne kartoti tai, ką sako Briuselis, o sakyti – mūsų interesas – ne karas, o tai, kad karo nebūtų. Mūsų interesas – kad atgrasymas būtų gynybinis, o ne provokuojantis.“
Antra – grįžti prie diplomatijos. „Karas Ukrainoje baigsis derybomis. Visada taip baigiasi. Klausimas – ar Lietuva bus prie derybų stalo, ar ant derybų stalo – kaip korta, kuria žaidžiama?“
Trečia – klausti tautos. „Sprendimai, kurie gali nulemti šalies išlikimą – bazės, Konstitucija, branduolinis ginklas – negali būti priimami skubos tvarka, 100 balsų. Jie turi būti priimami referendumu. Nes jei rytoj bus karas, kariauti eis ne 100 Seimo narių, o tauta.“
Mūsų integracijos kelias – nuo įkaitės prie partnerės
Kodėl šis pokalbis – apie mūsų integraciją?
Nes mes į NATO ir ES ėjome ne tam, kad taptume įkaitais. Mes ėjome tam, kad taptume partneriais. Partneris – tas, kuris gali pasakyti – ne.
Prisiminkime 1990-uosius. Mes buvome maži, bet drąsūs. Sakėme – norime į Vakarus, nes norime taikos. Ne karo. Taikos.
Šiandien, kai Europa tampa karo įkaite, mūsų misija – priminti jai, kodėl ji buvo sukurta – kad karo nebūtų.
Dr. Simono Tsipis įspėjimas – tai ne pranašystė. Tai – veidrodis. Veidrodis, kuriame matome – ar mes dar giname taiką, ar jau statome savo likimą ant kortos, tikėdamiesi, kad didieji mus apgins?
„Izraelis išgyveno, nes niekada nestatė savo likimo ant kortos, kad kažkas kitas ateis ir apgins. Jis gynėsi pats. Ir kalbėjosi, net kai buvo sunku. Lietuva turi daryti tą patį – gintis, bet ir kalbėtis. Stiprinti, bet ne provokuoti. Ir niekada, niekada nestatyti savo vaikų likimo ant svetimo stalo“, – pabaigė ekspertas.
Kol Giedrė Gorienė gali paklausti – ar mes – įkaitai? – o ekspertas iš Izraelio gali atsakyti – tol dar turime šansą.
Šansą būti ne korta, kuria žaidžia kiti, o žaidėju, kuris žino – tikras saugumas – ne kiek ginklų turi ant sienos, o kiek turi drąsos pasakyti – mes norime taikos. Ir mes turime planą, kaip ją išsaugoti.
Nes stipri Lietuva – tai ne ta, kuri pirmoji šauna. Stipri Lietuva – ta, dėl kurios niekam nekyla mintis šauti.