Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis, spalio 27 d. atvežtas į Santaros klinikas. Jo sūnus, poetas, rašytojas Vytautas V. Landsbergis pasidalijo, kokia tėvo sveikata, ir prisiminė jųdviejų jautrius pokalbius.
Profesorius Vytautas Landsbergis spalio 29 d.turėjo dalyvauti Lietuvos verslo forume kaip ypatingas svečias. Jam atsidūrus ligoninėje, ant scenos jį pakeitė sūnus.
Iš sūnaus – naujausia žinia apie Landsbergio sveikatą
Ketvirtadienį V. V. Landsbergis pranešė naujausią žinią apie tėvo sveikatą.
„Šiandien jau smagiai, viskas gerai. Kartais pasijuokiu, kad jis turi devynias gyvybes“ – žurnalistei Daivai Žeimytei-Bilienei pasiteiravus apie tėvo būklę sakė V. V. Landsbergis Vilniuje.
Trečiadienį naujienų portalui 15min.lt V. V. Landsbergis pažymėjo, kad profesorių aktyviai stebi medikai, jo būklė stabili.
„Nieko ypatingo, situacija yra kontroliuojama, ji gerėja, medikai stebi“, – sakė V. V. Landsbergis.
Landsbergis ragina kurti Lietuvos mitą
Forume kalbėta ne tik apie verslą ar gynybą, bet ir apie savotišką šiuolaikinės Lietuvos mito kūrimą. Mito, kuris pasakotų mūsų istoriją, iškeltų herojus ir akcentuotų teigiamas lietuvių tautos vertybes. Kaip šį mitą supranta V. V. Landsbergis?
„Aš pradėčiau nuo paprastesnio dalyko, kad mitas – tai yra tam tikra psichologinė būsena, kuri žmogų iš to mažojo žmogaus, iš to ego – nelaimingo, užsidariusio, nepasitikinčio padidina. Jis užauga.
Dėl to vaikams reikalingos pasakos apie milžinus ir kad [vaikas] patikėtų ne tuo, kad kažkur yra milžinų, bet kad ir aš galiu kada nors galbūt nuveikti milžiniškus dalykus, jeigu tuo tikėsiu. Tai yra tikėjimo dalykas. Jis sukuria bendruomenes, kurios paskui sukuria Lietuvą, pastato miestus, bažnyčias. Tai be galo svarbi savybė“, – kalbėjo jis.
Anot rašytojo, sugriauti šį mitą gali priešiškos jėgos – ir jos tą daro.
„Jeigu aš būčiau kokios nors Rusijos tarnybos agentas ir rimtai dirbčiau, aš bandyčiau demitologizuoti – sakyti, kad Lietuva yra nieko verta, kad čia nėra jokių garbingų žmonių, nėra jokių partizanų, visi parsidavę, nykštukai. Tai yra kurti antimitą, kad Lietuva yra nevykėlių kraštas“, – mintimis dalijosi V. V. Landsbergis.
Landsbergis – apie „durnelio mitą“
Rašytojas sako pastebintis, kad Lietuvoje žmonės linkę vieni kitus laikyti kvailais, dėl ko vėliau visuomenėje kyla susipriešinimas. Anot V. V. Landsbergio, tai matyti jau švietimo sistemoje.
„Lietuvoje be galo svarbu nenurašinėti žmonių ir jų nesodinti „ant kėdutės“: „Tu, durniau, pasėdėk, aš tau paaiškinsiu.“ Mūsų pedagoginė sistema dar iš sovietinių laikų atsinešė „durnelio mitą“, kad vaikas – tai durnelis, jis mažesnis“, – kalbėjo jis.
Tad sėkmingo Lietuvos mito kūrimas, rašytojo nuomone, turi pereiti dvi psichologines fazes – etapus.
„Pirmas – kai tu esi vaikas, tau reikia patikėti milžinais, partizanais, Lietuva, Sausio 13-osios žmonėmis, kurie daug pasiekė ir įrodė.
Antrą mitą paaiškinčiau per žinomą budistinį pasakymą: sutiksi Budą – užmušk Budą („Jei sutiksi savo kelyje Budą – užmušk jį“ – red. past.). T. y. tu turi tą mitą perimti į save, pats juo tapti“, – sakė V. V. Landsbergis.
Prisiminė pokalbius su tėvu Landsbergiu
Apie tai, koks turėtų būti Lietuvos mitas, V. V. Landsbergis sako dažnai kalbantis su savo tėvu. Jis pasidalino labiausiai įsiminusiomis profesoriaus mintimis.
„Sakau: „Tėti, įsivaizduok: kaip filme „Melancholija“ staiga sužinome, kad iki pasaulio pabaigos liko kažkoks laiko limitas. Kaip tu manai, kas vyktų?“ Jis sako: „Žmonės turbūt sužiurkėtų, pradėtų vienas kitą ėsti.“ Aš manau, kad tai ir taip vyksta. Šitas „žiurkės mitas“ yra labai įgalintas, jis ypač veikia Lietuvoje.
Tada klausiu tėvo, o ką daryti, kad mes šitą mitą pakeistume, kad nesužiūrkėtume? Jis sako: „Jeigu būtų likę nedaug laiko, aš labai norėčiau, kad į miestų gatves išeitų orkestrėlis ir pradėtų griežti Mocartą. Tai yra prevencija nuo sužiurkėjimo.“
Tada aš pagalvojau apie Dainuojančią revoliuciją. Tada mes nebuvome „žiurkės“. Mes dainavome, stovėjome aikštėse, [skambėjo] „Lietuva brangi“. Yra visai kita istorija, kai tu nori būti mito žmogumi. Tu negali nusileisti į urvą su žiurkėmis“, – pasakojo V. V. Landsbergis.
Landsbergio sūnus akcentavo apie tėvo humorą
Visgi, kodėl mes niekaip nesukuriame to teigiamo Lietuvos mito? Anot V. V. Landsbergio, mums truko aukos sindromas: rašytojo nuomone, lietuviai linkę skųstis, nelinkėti gero, netikėti nei savo, nei valstybės pažanga.
Dėl to prarandamas humoro jausmas, sako V. V. Landsbergis. Ir akcentuoja kartais ne visiems suprantamą tėvo humoro jausmą.
„Žmogus, kuris turi aukos sindromą, negali savęs pasijuokti. <…> Humoras yra be galo svarbi savybė. Aš manau, kad kažkuria prasme dėl to tėvuko žmonės taip stipriai nemėgsta – jis turi humoro jausmą. Jeigu tu jo neturi, atrodo, kad žmogus, kuris juokauja, šaiposi. Tada atsiranda nesusikalbėjimas“, – kalbėjo pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo sūnus.
Baigdamas pokalbį V. V. Landsbergis pabrėžė Lietuvos istorijos ir kultūros svarbą. Jo manymu, to negali nugalėti nė agresyvios jėgos – „žiurkės“, kurios bando perrašinėti Lietuvos istoriją.
„Mes turime tikrai labai gražią istoriją. Jeigu pasižiūrėtume kad ir nuo pat Kovo 11-osios, kaip atspirties taško, – kaip gražiai pas mus viskas dėliojosi ir koks iš tiesų fantastiškas pasiekimas yra dabar, kai atsigręži atgal ir matai Lietuvą, kokia ji buvo“, – apibendrino V. V. Landsbergis.