100-metė Ona pusryčiams visada valgo 1 patiekalą: štai koks jis

Sekite mus Facebook'e!

Alytiškė Ona Juodzevičienė spalio 17-ąją atšventė 100 metų jubiliejų. Nors amžius įspūdingas, močiutė – energinga, savarankiška ir gyvenimo džiaugsmo nestokojanti. Pasveikinti garbingo jubiliejaus proga atvyko Alytaus miesto savivaldybės vicemerė Lina Gaidžiūnaitė, perdavusi ir mero linkėjimus.

„Nuoširdžiausiai linkime sveikatos ir šilumos aplink Jus“, – sakė vicemerė.

Onutė tik šyptelėjo: „Svarbiausia – sveikata“.

Pusryčių ritualas – arbata ir sumuštinis

Šimtametė prisipažįsta: apsipirkti iki šiol eina pati. „Užvakar ir „Lidle“ buvau“, – pasakoja ji. Gyvena viena trijų kambarių bute, nors penktas aukštas kartais tampa iššūkiu.

Kas rytą Ona renkasi labai paprastą meniu: arbata ir sumuštinis su sūriu. Mėsą ji valgo retai, o pietums dažniausiai verduosi sriubą. „Sūrius mėgstu, man jų nespėja pirkti“, – juokiasi jubiliatė.

Pas daktarus ji užsuka retai: skauda tik kojas nuo ilgo vaikščiojimo gyvenime. Onutės sūnus, kasdien užsukantis aplankyti, pataria: „Norite ilgai gyventi – gyvenkite penktame aukšte!“

Beje, visą gyvenimą ji nė karto nenaudojo kremų, o veidą ir plaukus prausia ūkiniu muilu – esą jis niežėti neleidžia.

Gyvenimas Alytuje – jau daugiau nei pusšimtį metų

Į Alytų Ona atsikraustė apie 1970-uosius, čia pasistatė kooperatinį butą. „Perskaičiavau – tai jau penkta mano gyvenamoji vieta. Dar neblogai“, – šypsosi moteris.

Gimusi Lazdijų rajone, Krikštonių kaime, Ona augo pasiturinčioje šeimoje. Tėvai grįžę iš Amerikos įsigijo ūkį, tačiau 1946 m. buvo ištremti į Sibirą. Sugrįžę po dešimtmečio gyveno ilgai – mama sulaukė 80, tėvas – 90 metų.

Mokytojų seminarija ir patriotiškas dėstytojas

Ona baigė Alytaus mokytojų seminariją, kur jai dėstė Adolfas Ramanauskas–Vanagas. Ji jį prisimena kaip itin patriotišką ir kalba apie jo meilės istoriją su būsima žmona Birute. Kai A. Ramanauskas išėjo partizanauti, seminarija buvo pravardžiuojama „banditų lizdu“.

Vienas įsimintiniausių nuotykių – varnos, nutūpusios ant Lenino ir Stalino biustų klasėje. Įvykis net pateko į laikraščius ir sulaukė milicijos apklausų.

Karjera mokykloje – nuo 21-erių

Mokytojavimą Ona pradėjo vos 21 metų – tesiskyrė keleriais metais nuo mokinių. Vėliau nusprendė dirbti su pradinukais ir tai darė net 34 metus.

Neramūs pokario laikai lėmė, kad ji dažnai keitė mokyklas: Rumšiškės, Jiezno apylinkės, Vilkaviškio kraštas. Čia ir sutiko savo vyrą Vytautą – taip pat mokytoją, tremties paliestų šaknų žmogų.

„Bijok ir žodį pasakyti, kad ko nors neprasitartum“, – prisimena ji sunkius laikus.

Vis dėlto po pamokų mokytojai žaisdavo su vaikais, nes jauniems, kaip pati sako, visur gera.

Šeima – tikras gyvenimo turtas

Į pensiją Ona išėjo 55-erių. Žinoma, „dar buvo ką veikti“ – padėjo auginti anūkus. Su vyru susilaukė dviejų vaikų, o šiandien jau skaičiuoja:

4 anūkus, 5 proanūkius, 2 proproanūkius.

„Išsibarstė jie po pasaulį, bet taip įdomiau“, – sako ji.

Šeštadienį gausi giminė susirinko į šimtmečio šventę – šypsenų netrūko.

Laikas bėga akimirksniu

„Tėtis sakydavo: pragyvenau 90 metų, bet atrodo, kad tik vakar gimiau“, – prisimena Ona. Dabar tą patį jaučia ir pati: laikas prabėgo lyg akimirka.

Nors močiutė šiandien juda lėčiau, būti tarp žmonių, šokti ir dalyvauti šventėse – visada buvo jos didžiausias džiaugsmas.