Sekite mus Facebook'e!
Naujojo, „Nemuno aušros“ deleguoto kultūros ministro Ignoto Adomavičiaus kalba Prezidentūroje šią savaitę sukėlė didžiulę audrą – beveik pusvalandžio pasisakyme būsimas ministras nupasakojo, ką patyrė tą rytą eidamas link Prezidentūros, o jo istorijoje sudalyvavo ir daugybė veikėjų.
Tiesa, po truputį aiškėja, kad I.Adomavičiaus pasakojime jų vaidmuo buvo ne toks, kokį ministras nupasakojo.
Savo kalboje „aušrietis“ gyrėsi, kad dėl gyvenimo pokyčių sulaukė daug palaikymo – taip pat ir iš savo buvusių mokytojų, bendramokslių, su kuriais kartu mokėsi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
„Man mano mokytojas palinkėjo sėkmės. Palinkėjo sėkmės mokytojas. Mano klasiokė, vakar jai paskambinau į Šveicariją, kuri yra nuostabi pianistė, ji palinkėjo man sėkmės. Mano draugai rašo man žinutes, aš tikrai pažįstu daugelį menininkų, jie man linki sėkmės būti geru kultūros ministru, atstovauti kultūrą taip, kaip jie ją mato“, – trečiadienį Prezidentūroje pasakojo I.Adomavičius.
Tačiau jam sėkmės naujose pareigose esą linkėjusi bendraklasė vėliau pranešė, kad bandė perkalbėti naująjį Kultūros ministerijos vadovą nuo „viešos gėdos“, o žodis „sėkmės“ buvo paskutinis, jau supratus, kad perkalbėti jo nepavyks.
Ir tai – ne vienintelis atvejis, kai I.Adomavičius situaciją nupasakojo kitaip negu iš tiesų buvo.
Ministro bendramokslis, menininkas Edvardas Kavarskas savo feisbuko paskyroje papasakojo, kaip iš tiesų atrodė jų susidūrimas ryte.
Pateikiame visą tekstą:
True story. Kaip tapau prezidentūroje minėtu kultūros ministro klasioku, dailininku, dabar užsiimančiu pakuotės dizainu.
Trečiadienį ryte einu į darbą palei Nerį, kertu gatvę ties Utopija ir į mane tiesiasi ranka. Dar pusę sekundės spėju nužvelgti: mėlynas kostiumas, rudi odiniai batai, ruda odinė užrašinė kitoje rankoje. Dar trečdalis sekundės ir rankos paspaudimo kontaktas.
ŽMOGUS: Labas.
AŠ: Labas.
O smegenys pradeda veikti turbo režimu. Nekenčiu tokių situacijų. Nei velnio neįsivaizduoju, kas tas žmogus, bet iš aprangos spėju, kad iš verslo pasaulio. Gal kažkada bendravome, gal kreipėsi dėl pakuočių.
Einame tiltu per Vilnelę.
ŽMOGUS: Kaip tu?
AŠ: Einu septintą km, galvoju apie dalyvavimą kitų metų Lūžio taške.
ŽMOGUS: Kažką kažką neužtikrintai.
Atrodo, kad nelabai žino. Gal ir ne iš verslo.
ŽMOGUS: Ką gyvenime veiki?
AŠ: Pakuočių dizaino agentūroje. Gaminiams pakuotes kuriame.
ŽMOGUS: O, mes kaip tik pakuotes atsinaujinome.
AŠ: Kokie gaminiai? Koks prekių ženklas?
ŽMOGUS: Prekių ženklas BRaVuEiPaa (pralėkė auto, pavadinimo neišgirdau), makaronus gaminame.
Sukame į Trispalvės al. gatvę. Makaronus, galvoju. Pastarosiomis dienomis fyde lyg ir aktualija. Tai, visgi, iš verslo.
Kažkiek metrų einame nejaukiai tylomis, nes mano smegenys vis dar sukasi, bandydamos suprasti, kas tas žmogus.
AŠ: O, istorijos mokytoją iš Čiurlionkės matau.
Jaučiu išsigelbėjimą iš tylos. Mokytojas stovi ir žiūri į Vilnelę.
ŽMOGUS: Labas rytas, Albinai.
ALBINAS: Labas Ignai.
What? Ir jis pažįsta tą patį mokytoją? Vyksta trijulės small talkas, o smegenys toliau doroja užduotį. Skaičiuoju, ką jau turiu: žmogus iš verslo, gamina makaronus, vardas Ignas, mokėsi Čiurlionkėje.
Suprantu, kad taškų suvedimas krypsta į blogą pusę, nes rezonuoja su fyde matyta info ir išvakarėse pasirašyta peticija. Atsilabiname su mokytoju ir kertu lemiamą klausimą.
AŠ: O tu kur eini?
ŽMOGUS: Į prezidentūrą.
AŠ: … (thinking blbl)
Toliau einame pro Rotondą, link katedros wc. Jis kažką pasakoja apie mokytojo žmoną ir muzikantų bendruomenę. Aš skaičiuoju žingsnius.
Ties wc ir Pilies/Šventaragio gatvių sankirta žingsniai pakrypsta į skirtingas puses.
JAU IGNAS (BET DAR NE IGNOTAS): Aš dar į bažnyčią užsuksiu, o tu parašyk kada dėl pakuočių.
AŠ: tai jei ministru neišrinks (apverstas šypsniukas).
ABU: hihi haha iki.
Išsitraukiu telefą, gūglinu prie ko čia aš: Ignas makaronai kultūros ministras. Gaunu pilną vardą ir pavardę: Ignotas Adomavičius. Lendu į fb profilį, skrolinu, randu postą, kur įsidėjęs 2002 m. foto prie Čiurlionkės išleistuvininkų ąžuolo. Suprantu, kad metais jaunesnis. O iš kito video, kuriame dainuoja, suprantu, kad iš muzikinės klasės. Žiūriu į foto ir vis tiek neatsimenu šio žmogaus. Toks neįsimintinas buvo. Ir prie ko čia klasiokas.
Va tokia istorija kaip prisidėjau prie ministro blėnių kalbėjimo prezidentūroje. Gal net šiek tiek didžiuojuosi, kad jums buvo linksmiau klausyti, o dabar ir skaityti.
No happy ending. Bent jau kultūrai.
Sveiki, aš esu Mykolas Janonis – kuriu turinį, kuriame telpa tiek rimtesnės temos, tiek lengvesnės pramogos. Man patinka rašyti naujienas, straipsnius ir aktualijas, o taip pat dalintis maisto receptais ir horoskopais.
Visa tai publikuoju tinklalapyje juokingi.lt, kur siekiu, kad kiekvienas lankytojas rastų kažką artimo sau – ar tai būtų naudinga informacija, ar įkvepiantis receptas, ar šiek tiek žvaigždžių išminties.
