Sekite mus Facebook'e!
Neturiu tikslių mokslinių duomenų apie tai, kas atsitinka su žmogaus Siela po jo mirties. Skirtingos religijos ir kultūros turi savo idėjas šiuo klausimu ir gali skirtis viena nuo kitos. Kai kuriose šalyse manoma, kad žmogaus Siela po mirties lieka Žemėje keturiasdešimt dienų. Per šį laiką ji gali aplankyti gimtąsias vietas, pabendrauti su artimaisiais ir pasiruošti perėjimui į kitą pusę.
Svarbu suprasti, kad tai tik prielaidos, neturinčios jokių mokslinių įrodymų. Kiekvienas žmogus turi teisę į savo įsitikinimus ir idėjas apie gyvenimą po mirties.
Jei jus domina ši tema, galbūt norėsite pasikonsultuoti su religiniais mokymais, filosofiniais traktatais ar dvasiniais vadovais, kurie gali suteikti išsamesnės informacijos apie skirtingų kultūrų ir religijų požiūrį į gyvenimą po mirties.
Pirmosios dienos po mirties
Sielos atsisveikinimo su gyvenimu ir artimaisiais laikotarpis prasideda nuo mirties akimirkos ir trunka tris dienas. Pirmosiomis dienomis siela lieka arti kūno ir vietos, kurioje žmogus gyveno. Kai kurie žmonės mirusiojo Dvasios buvimą namuose gali nujausti įvairiais ženklais. Tokiomis akimirkomis rekomenduojama perskaityti maldą ir uždegti bažnyčios žvakę. Siela gali aplankyti ne tik savo namus, bet ir mėgstamas vietas bei jai brangius žmones. Pirmosiomis dienomis po mirties siela dar nėra pasirengusi visiškai atsiskirti su žemišku gyvenimu.
„Mamos mirties naktį (laikas nebuvo nustatytas) pabudau vidury nakties ir pirmą kartą suaugusiųjų gyvenime apėmė toks šiltas jausmas, kad kažkas mane apkabina, žiūri į galvą, apkloja antklode. Mano vyras šalia manęs labai kietai miegojo. Ryte pabudau ir pamačiau trumpąją žinutę, kad mamos nebėra. Tikiu, kad ji atėjo atsisveikinti“.
„Mano mama mirė ir tuo metu gulėjo morge. Antroji mirties diena. Atėjo pas močiutę sapne. Tamsus kambarys, aplink tylu. Nėra nė vieno. Ten sėdi mama, visiškai nenusirengusi, šlapiais plaukais kaip po vonios ir klausia močiutės: „Mama, kur aš? „Morge visi guli šlapi ir nuogi“.
Trys dienos po mirties
Laidotuvės ir pirmasis minėjimas vyksta trečią dieną po žmogaus mirties. Stačiatikybėje trečia diena po mirties turi gilią šventą prasmę, susijusią su Jėzaus, kuris prisikėlė trečią dieną, prisikėlimu. Trečią dieną įprasta aplankyti bažnyčią, užsisakyti atminimo pamaldas, surengti atminimo vakarienę, uždegti lempas ir žvakes.
„Turėjau tokį atvejį. Po tėčio laidotuvių dieną po pamokų eidavau miegoti. Staiga mane kažkas pažadino. Atmerkiau akis ir pamačiau tėtį, sėdintį savo mėgstamoje kėdėje ir žiūrintį į mane neatsigręžiant. Vėl užmerkiau akis ir greitai jas atmerkiau. Regėjimas nedingo. Taigi tai ne svajonė. Tėvas atsisėdo ant kėdės ir žiūrėjo į mane. Aš vis dar tai prisimenu ir visą kūną išberiu žąsies oda. Tad tikiu, kad iškart po mirties žmogaus Dvasia yra šalia jo artimųjų“.
Devynios dienos
Devintą dieną Siela kartu su angelu sargu pasirodo prieš Dievą ir apaštalus. Ji gali patirti baimę ir netikrumą, todėl šiuo laikotarpiu svarbu melstis už mirusįjį. Devintą dieną po mirties pabundama. Jie meldžiasi už mirusiojo sielą, užsako laidotuvių vakarienę, lankosi kapinėse. Tokie atminimo ritualai padeda velionio Sielai atsikratyti žemiškų prisirišimų, apsivalyti nuo nuodėmių, kad ji greitai suvoktų, jog greitai paliks šį pasaulį ir pereis į kitą.
„Mano brolis mirė, aš negalėjau atvykti į laidotuves. aš sapnuoju. Aš stoviu savo namuose ir jaučiu, kad kažkas ateina už manęs ir apkabina mane per juosmenį. Uždedu rankas ant viršaus ir suprantu, kad tai mano brolio rankos, aš jo nemačiau ir negirdėjau, bet žinojau, kad tai jis. Jis pakėlė mane ir pradėjo siūbuoti mane iš vienos pusės į kitą kaip švytuoklę. Ir aš jam sakau: „Aš tave myliu! Kai pabudau, mano širdis plakė taip stipriai, kad net skaudėjo. Tai buvo devinta diena po jo mirties“.
Laikotarpis nuo mirties dienos iki keturiasdešimtos dienos
Tai svarbus etapas Sielos gyvenime. Pagaliau ji atsiskiria nuo žemiškojo gyvenimo ir pradeda savo naują kelią. Šiuo laikotarpiu Siela gali ateiti pas artimuosius atsisveikinti ir sulaukti jų palaikymo. Nuo devintos iki keturiasdešimtos dienos siela išgyvena išbandymus, būtent išbandymus prieš pakylėjimą. Jei išbandymai sunkūs, Siela periodiškai grįžta į savo buvusią gyvenamąją vietą ir pas artimuosius, kad gautų palaikymo ir jėgų įveikti visus išbandymus.
„ Kai man buvo septyneri metai, mirė mano tėtis. Nuo jo mirties nepraėjo nė keturiasdešimt dienų. Ir aš sapnuoju, kai aš įeinu į kambarį, o jis kraunasi daiktus į maišą. Aš rėkiu iš džiaugsmo: „Tu gyvas, tu nemiręs! Ir jis man sako: „Dukra, aš ką tik atėjau baigti rinkti savo daiktus“. Ir aš pabudau. Visą naktį verkiau, tai buvo toks realus sapnas iki smulkmenų. Praėjo daugiau nei trisdešimt metų, bet aš vis dar prisimenu šį sapną taip, lyg ką tik būčiau jį sapnavęs.
Keturiasdešimtoji diena
Šią dieną Siela pasirodo prieš Viešpatį ir priimamas sprendimas dėl jos būsimo likimo. Giminaičiai gali padėti Sielai ir toliau už ją melsdamiesi. Keturiasdešimtą dieną po mirties Siela susiduria su mirtinomis nuodėmėmis ir pagundomis. Šiame etape artimųjų maldos tarnauja kaip išpirka ir apsivalymas. Kuo daugiau nuodėmių žmogus padarė per savo gyvenimą, tuo sunkesni išbandymai jam skiriami. Stačiatikybėje ši diena siejama su Jėzaus Kristaus žengimu į dangų. Ir religija sako, kad šią dieną Siela eina į Dievo teismą. Šią dieną privaloma surengti atminimo pamaldas, užsisakyti bažnytines pamaldas, aplankyti kapines, dalyti atminimo pamaldas ir išmaldą. Keturiasdešimtą dieną Siela visiškai palieka Žemę ir nebeturi galimybės aplankyti šeimos ir draugų.
„Kai mirė mano pusbrolis, teta keturiasdešimt dienų degino lempą ir skaitė maldas. Keturiasdešimtą dieną ant dagčio liepsna ėmė mirksėti, tarsi kažkas būtų užpūtęs ir užgeso. Langai buvo uždaryti, o lempoje buvo alyvos. Taip mirusios sesers siela atsisveikino su mama“. atsisveikino.
Tolimesni vizitai
Siela gali grįžti pas artimuosius, kad primintų jiems apie save ir gautų jų paramą. Tai gali įvykti sapnuose, vizijose ar kitokiomis formomis.
„Kai man buvo maždaug šešeri metai, pabudau vidury nakties. Kambaryje buvo šviesu ir mėnulio šviesa, ir aš pamačiau aukšto vyro siluetą, kurį maniau esant mano tėtį. Jis įdėjo mano lėlę į mano lovą ir aš vėl užmigau nejausdama baimės. Galėjau manyti, kad tai sapnas, bet ryte radau šalia gulinčią lėlę. Paklausiau tėčio, kodėl jis jį padėjo, bet jis pasakė, kad per naktį neatsikėlė. Manau, kad mane aplankė senelis, tėčio tėvas. Ji ir tėtis buvo labai panašūs – vienodos figūros ir ūgio. Deja, mano senelis mirė gerokai prieš man gimstant“.
„Sapnavau, kad mano seneliai atėjo pas anūkes. Jie vaikščiojo aplink lovas, grožėjosi jomis. Šios svajonės buvo labai šviesios ir malonios. Tad ryšys su artimųjų išėjimu tikrai nenutrūksta su tais, kurių nebėra žemėje“.
„Mano mamos vaikystės draugė mirė seniai. Jų keliai išsiskyrė dar prieš man gimstant, nes mano draugė labai įniko į alkoholį, pasikeitė jos kompanija, o bendrauti su mama jai nebeįdomu. Ir šis kreivas kelias atvedė ją į ankstyvą mirtį. Taip atsitiko, kad mama negalėjo eiti į laidotuves, nes buvau jau mažas ir nebuvo kam manęs prižiūrėti. Tada ji persikraustė į kitą miestą, o mama niekada nelankė jos aplankyti kapinių. Laikas bėgo, aš tuo metu jau baigiau mokyklą, o mama periodiškai sapnuodavo tą patį savo draugą ir kaskart su apmaudu klausdavo: „Kodėl neatėjai į mano laidotuves? Kodėl neatsisveikinai? Mama nebeištvėrė ir nusprendė surasti savo draugo kapą. Su mama nuvažiavome į jos gimtinę, nusipirkome gėlių ir nuėjome į kapines. Suradome kapą, prisiminėme jį ir padėjome gėlių. Po to mama dar kartą sapnavo mirusįjį. Jame draugė jau šypsojosi ir apkabino mamą. Ir nuo to laiko ji daugiau apie ją nesapnavo.
Svarbu atsiminti, kad tai tik viena Sielos atsisveikinimo su artimaisiais proceso interpretacija. Skirtingos kultūros ir religijos gali turėti savo ypatybes ir tradicijas. Versija, kaip velionio Siela atsisveikina su artimaisiais ir gimtomis vietomis, yra vaizdinė ir neturi jokio faktinio patvirtinimo. Žmogus, remdamasis Biblija, gali tik spėlioti, kas atsitinka su Siela po mirties, tačiau apie tai galės sužinoti tik tada, kai ateis jo laikas.
