Jums to nesakė: Kapčiamiestį ruošia ne pratyboms
Remigijus Žemaitaitis teigia, kad prieš „Nemuno aušrą“ vyksta koordinuota politinė operacija – už jos gali stovėti konkretūs įtakos centrai ir Albinas Januška. Ar tai retorika, ar reali kova dėl valdžios?
Kapčiamiestis. Mažas miestelis prie pat sienos. Daugelis jį žino tik iš žemėlapio – poligonas, miškai, tyla. Bet Remigijus Žemaitaitis sako – jums to nesakė. Kapčiamiestį šiandien ruošia ne pratyboms. Jį ruošia politinei operacijai. Operacijai, kurios tikslas – eliminuoti „Nemuno aušrą“ iš koalicijos.
Skamba kaip sąmokslo teorija? Pokalbyje su Rūta Janutiene Žemaitaitis dėlioja faktus, kurie verčia susimąstyti – ar tai tik politinė retorika, ar reali galios kova, vykstanti už uždarų durų.
Koordinuota operacija prieš „Nemuno aušrą“
„Rūta, pažiūrėkite chronologiją. Vieną dieną – straipsnis viename portale. Kitą dieną – tas pats kampas kitame. Trečią – jau „ekspertai“ kalba per LRT. Ketvirtą – Prezidentūra užsimena apie stabilumą. Tai ne atsitiktinumas. Tai – orkestras. Ir kažkas jam diriguoja“, – sako Žemaitaitis.
Pasak jo, prieš „Nemuno aušrą“ vyksta ne kritika, o operacija. Kritika – kai klausia dėl darbų. Operacija – kai kasdien, tuo pačiu metu, iš skirtingų pusių eina ta pati žinutė: jie nestabilūs, jie pavojingi, juos reikia išmesti.
„Mes patekome į Seimą ne iš dangaus. Mus išrinko 150 tūkstančių žmonių. Bet šiandien bandoma pasakyti – tų žmonių balsas – klaida, kurią reikia ištaisyti. Tai – ne kova prieš Žemaitaitį. Tai – kova prieš tuos, kurie mus išrinko“, – teigia politikas.
Įtakos centrai ir Albino Januškos pavardė
Ir čia Žemaitaitis įvardija tai, ko kiti bijo įvardinti – įtakos centrus ir konkrečią pavardę – Albiną Janušką.
Januška – legenda. Buvęs diplomatas, buvęs dešinioji Dalios Grybauskaitės ranka, žmogus, kurį vadina „valstybės pilkuoju kardinolu“, užkulisių architektu.
„Aš gerbiu Janušką kaip profesionalą. Bet jo braižas matosi. Jis visada dirbo taip – stabilumas svarbiau už demokratiją. Kad būtų ramu, reikia pašalinti tuos, kurie triukšmauja. Mes – triukšmaujame. Mes klausiame – kur pinigai, kur miškai, kur geležinkeliai. Todėl mes – nestabilūs. Ir todėl Kapčiamiestis ruošiamas ne pratyboms, o politiniam manevrui – parodyti, kad be mūsų bus stabiliau“, – sako Žemaitaitis.
Pasak jo, įtakos centrai – tai ne žmonės su kaukėmis. Tai – buvusių prezidentų, buvusių vadovų, didžiųjų verslo grupių ir dalies žiniasklaidos susitarimas, kad Lietuva turi būti valdoma siauro rato, o ne tų, kuriuos atnešė protesto banga.
Žiniasklaidos vaidmuo ir klausimas apie stabilumą
Rūta Janutienė laidoje paklausė – o koks žiniasklaidos vaidmuo?
Žemaitaitis atsakė skaudžiai:
„Dalis žiniasklaidos tapo ne sarginiu šunimi, o medžiokliniu. Ji nebe saugo demokratiją nuo valdžios. Ji saugo valdžią nuo demokratijos. Kai reikia, ji loja ant tų, ant kurių parodoma pirštu. Šiandien pirštu parodyta į mus.“
Jo teigimu, kalbos apie valdžios stabilumą – tai graži dūmų uždanga. Tikras klausimas – kas bus po to, jei „Nemuno aušra“ bus eliminuota?
„Jei mus išmes, kas ateis? Tie patys, kurie buvo 15 metų? Tie, kurie praskolino valstybę, pardavė turtą ir dabar sako – mes – stabilumas? Stabilumas – tai ne grįžimas į praeitį. Stabilumas – tai gebėjimas išlaikyti tuos, kurie kelia nepatogius klausimus“, – sako jis.
Kas bus, jei „Nemuno aušra“ bus eliminuota?
Žemaitaitis piešia du scenarijus.
Pirmas – koalicija be „aušriečių“. Socialdemokratai ir konservatorių likučiai, palaikomi Prezidentūros. Ramu, tylu, jokių klausimų apie PVM, apie NT, apie miškus. Skolinamės toliau, mokesčius keliame tyliai.
Antras – krizė. Nes 150 tūkstančių rinkėjų niekur nedings. Jie jausis apgauti. Jie sakys – mūsų balsas pavogtas ne Rusijos, o Vilniaus. Ir tada stabilumo bus dar mažiau.
„Kapčiamiestis ruošiamas ne pratyboms, o tam, kad būtų parodyta jėga. Pažiūrėkite – mes galime. Bet tikra jėga – ne poligone. Tikra jėga – gebėti kalbėtis su tais, kurie tau nepatinka. To mūsų įtakos centrai taip ir neišmoko per 30 metų“, – pabaigė Žemaitaitis.
Mūsų integracijos kelias – nuo užkulisių prie atvirumo
Kodėl ši istorija apie Kapčiamiestį ir Janušką – apie mūsų integraciją?
Nes mes į NATO ir ES ėjome ne tam, kad užkulisiuose spręstų vienas žmogus. Mes ėjome tam, kad viskas būtų atvira. Kad rinkėjo balsas – šventas. Kad partiją, kurią išrinko žmonės, galėtų pašalinti tik žmonės, o ne operacija.
Prisiminkime 1990-uosius. Tada irgi buvo įtakos centrai – KGB, partija. Mes juos nugalėjome atvirumu – Sąjūdžiu, mitingais, tiesa.
Šiandien atvirumas – tai gebėjimas pasakyti – taip, „Nemuno aušra“ nepatogi, bet ji išrinkta. Ir jei norime ją pašalinti – darykime tai per rinkimus, o ne per operacijas.
Žemaitaičio pasakojimas apie Kapčiamiestį – tai ne skundas. Tai – kvietimas.
Kvietimas nustoti ruošti poligonus politinėms kovoms ir pradėti ruošti valstybę tikram stabilumui – stabilumui, kuriame telpa ir tie, kurie triukšmauja, ir tie, kurie tyli.
Nes stipri Lietuva – tai ne ta, kur Kapčiamiestyje vyksta pratybos, kaip pašalinti oponentą. Stipri Lietuva – ta, kur Kapčiamiestyje vyksta pratybos, kaip apginti kiekvieną, net ir tą, kuris šiandien yra opozicijoje.
Ir kol Rūta Janutienė dar gali paklausti apie Janušką, o Žemaitaitis – atsakyti, tol mes dar esame demokratija. Ne operacija.