NATO vadovų perspėjimai dėl Rusijos karinio potencialo stiprėjimo Europoje verčia iš naujo pažvelgti į Lietuvos saugumą. Gynybos ekspertas Aurimas Navys sako, kad laukti dar ketverių ar penkerių metų nereikėtų – dalis grėsmių jau šiandien pasireiškia kitomis, ne visada iš karto pastebimomis formomis.
Rusijos karas Ukrainoje jau penktus metus išlieka pagrindiniu Europos saugumo išbandymu. Nors tiesioginio Rusijos ir NATO susidūrimo scenarijus nėra neišvengiamas, Aljanso vadovai vis garsiau kalba apie būtinybę ruoštis ilgalaikei konfrontacijai.
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte yra pabrėžęs, kad Rusija išlieka pagrindine ilgalaike grėsme Aljansui. 2025 metais jis perspėjo, kad Rusija, jei Vakarai nepakankamai stiprins savo gynybą, per kelerius metus galėtų būti pasirengusi kelti rimtesnę karinę grėsmę NATO teritorijai. Kartu jis aiškiai pabrėžė, kad tai nėra prognozė, jog Rusija būtinai puls – kalbama apie būtinybę užtikrinti, kad Maskva apskritai neturėtų paskatos tokio sprendimo priimti.
Būtent ši skirtis yra svarbi. Perspėjimas apie galimą grėsmę nėra pranešimas, kad karas prasidės konkrečią dieną. Tai raginimas stiprinti atgrasymą dar iki tol, kol grėsmė taptų realiu kariniu konfliktu.
Navys: grėsmė jau ne vien teorinė
Gynybos ekspertas Aurimas Navys viešoje diskusijoje akcentavo kitą problemos pusę. Jo vertinimu, Lietuva jau susiduria su įvairiomis priešiško poveikio formomis, todėl saugumo nereikėtų vertinti vien per klausimą, ar rytoj prasidės įprastas karas.
Jo teigimu, informacinės operacijos, sabotažas, kibernetinės atakos, provokacijos ir kiti vadinamosios hibridinės kovos elementai yra būtent tos sritys, kuriose konfliktas gali vykti ir be oficialaus karo paskelbimo.
Tai svarbi detalė, nes šiuolaikinė konfrontacija nebūtinai prasideda tankams kertant sieną.
Valstybė gali būti spaudžiama energetikos, informacinėje, kibernetinėje, ekonominėje ar infrastruktūros srityse. Gali būti siekiama supriešinti visuomenę, kelti nepasitikėjimą institucijomis, trikdyti kritinės infrastruktūros veiklą arba išnaudoti socialines įtampas.
Todėl frazė „gyvename karo sąlygomis“ šiuo atveju neturėtų būti suprantama kaip teiginys, kad Lietuvoje vyksta įprastas karas. Greičiau kalbama apie pilkąją zoną tarp taikos ir atviro karinio konflikto.
Kodėl Rutte kalba apie trejus, penkerius ar septynerius metus?
Šis klausimas pastaruoju metu kartojamas vis dažniau.
NATO vadovybė remiasi įvairių Europos kariuomenių vertinimais, kad Rusija, tęsdama karinę pramonės plėtrą ir atkurdama savo pajėgumus, ateityje gali turėti daugiau galimybių kelti karinę grėsmę NATO.
Tačiau tai nėra laikrodis, kuris skaičiuoja iki karo pradžios.
Rutte pats yra aiškinęs, kad NATO užduotis – ne numatyti, kurią konkrečiai dieną Rusija galėtų pulti, o užtikrinti, kad po kelerių metų Aljansas būtų pakankamai stiprus ir pasirengęs, jog toks puolimas Maskvai atrodytų beviltiškas.
Tai vadinama atgrasymu.
Kuo stipresnė gynyba, kuo daugiau sąjungininkų karių, ginkluotės, oro gynybos sistemų, amunicijos ir logistikos pajėgumų, tuo mažesnė tikimybė, kad potencialus agresorius apskritai nuspręs pradėti konfliktą.
2 proc. gynybai jau nebėra galutinis tikslas
Dar prieš keletą metų NATO valstybėms 2 proc. bendrojo vidaus produkto gynybai buvo vienas pagrindinių orientyrų.
Dabar situacija iš esmės pasikeitusi.
2025 metais NATO šalys susitarė iki 2035 metų gynybai ir su saugumu susijusioms investicijoms skirti 5 proc. BVP. Iš jų ne mažiau kaip 3,5 proc. turėtų būti skiriama pagrindiniams kariniams pajėgumams, o iki 1,5 proc. – platesniems su saugumu ir atsparumu susijusiems poreikiams.
Tai rodo, kaip stipriai per kelerius metus pasikeitė Europos saugumo vertinimas.
Tačiau vien pinigų neužtenka.
Reikia karių, mokymo infrastruktūros, amunicijos atsargų, oro gynybos, dronų ir kovos su dronais sistemų, žvalgybos, transporto bei logistikos pajėgumų.
Dar vienas svarbus klausimas – gamybos greitis.
Jeigu ginkluotės ar amunicijos reikia ne po dešimtmečio, o šiandien, vien pažadas padidinti finansavimą problemos neišsprendžia.
Lietuva pasirinko kitą kelią
Lietuva pastaraisiais metais gynybai skiriamą finansavimą padidino itin sparčiai.
2026 metų valstybės biudžete krašto apsaugai numatyta apie 4,8 mlrd. eurų, arba 5,38 proc. BVP. Tai vienas didžiausių gynybos finansavimo lygių tarp NATO valstybių.
Šios lėšos numatytos ne vien ginklams pirkti. Investuojama į Lietuvos kariuomenės modernizavimą, Nacionalinės divizijos kūrimą, karinę infrastruktūrą, oro gynybą, atsargų kaupimą ir kitus pajėgumus.
Vienas svarbiausių artimiausių projektų – Vokietijos brigados įsitvirtinimas Lietuvoje, kuris planuojamas iki 2027 metų.
Tai svarbus signalas ir potencialiam agresoriui: Lietuva nėra viena, o jos teritorijoje kuriamas nuolatinis sąjungininkų karinis buvimas.
Tačiau pinigai savaime saugumo nesukuria
Lietuvos valstybės kontrolė šiemet taip pat atkreipė dėmesį į kitą problemą: rekordinis finansavimas turi būti paverstas realiais pajėgumais.
Auditoriai nurodė, kad per pastaruosius trejus metus nacionalinės gynybos finansavimas išaugo 73 proc., tačiau kartu būtina užtikrinti ilgalaikį planavimą ir efektyvų lėšų panaudojimą.
Tai reiškia, kad dabar svarbiausias klausimas jau nėra vien „kiek skirsime?“
Ne mažiau svarbu klausti:
Ką už tuos pinigus gausime? Kada tai bus paruošta? Ar kariuomenė galės tuo naudotis krizės metu? Ar turėsime pakankamai atsargų? Ar infrastruktūra bus pasirengusi priimti sąjungininkų pajėgas?
Būtent šie praktiniai klausimai lemia realų valstybės pasirengimą.
Didžiausia grėsmė gali prasidėti ne nuo raketų
Viešoje erdvėje kalbant apie Rusijos grėsmę dažniausiai įsivaizduojamas pats blogiausias scenarijus – karinis puolimas.
Tačiau realybėje daug kas gali prasidėti gerokai subtiliau.
Kibernetinė ataka prieš valstybės institucijas.
Dezinformacijos kampanija.
Bandymas sukelti visuomenės paniką.
Sabotažas.
Kritinės infrastruktūros sutrikdymas.
GPS trikdžiai.
Bandymas išnaudoti migracijos ar socialines įtampas.
Provokacija prie sienos.
Tokie veiksmai nebūtinai sukeltų visuotinę mobilizaciją, tačiau galėtų būti skirti vienam tikslui – susilpninti valstybės atsparumą ir visuomenės pasitikėjimą savimi.
Todėl saugumas šiandien yra ne tik kariuomenės reikalas.
Jis susijęs ir su tuo, kaip visuomenė reaguoja į melagingas žinutes, kaip institucijos pasirengusios krizei ir kaip greitai valstybė gali atkurti kritinių sistemų veikimą.
Rytų flangas išlieka jautriausia NATO vieta
Lietuva yra rytiniame NATO flange, šalia Rusijos ir Baltarusijos. Dėl geografinės padėties mūsų regiono saugumas tiesiogiai susijęs su viso Aljanso gebėjimu greitai perkelti pajėgas ir užtikrinti pastiprinimą.
NATO vadovybė taip pat yra pabrėžusi oro gynybos svarbą. Rutte šiemet teigė, kad Aljansui reikia iš esmės didinti oro ir priešraketinės gynybos pajėgumus – jo įvardytas tikslas yra turimus pajėgumus padidinti kelis kartus.
Tai ypač aktualu Baltijos regionui, kuriame dėl geografinės padėties reakcijos laikas potencialios krizės atveju gali būti labai trumpas.
Ar turime bijoti?
Tikriausiai svarbiausias atsakymas yra toks: panika nėra pasirengimas.
NATO perspėjimai nereiškia, kad karas su Rusija yra neišvengiamas. Priešingai – didelė dalis šių perspėjimų skirta tam, kad jis neįvyktų.
Jeigu valstybės investuoja į gynybą, stiprina kariuomenę, didina amunicijos gamybą, gerina oro gynybą ir kartu stiprina visuomenės atsparumą, agresoriui siunčiamas aiškus signalas: puolimo kaina būtų per didelė.
Todėl klausimas nėra vien „ar Rusija puls?“
Daug svarbesnis klausimas – ar Europa bus pasirengusi, jeigu kada nors toks bandymas būtų atliktas?
Lietuva šiuo metu gynybai skiria rekordinę dalį savo ekonominių išteklių, o NATO keičia požiūrį į pasirengimą ilgalaikei konfrontacijai.
Tačiau ekspertų perspėjimas išlieka aktualus: saugumas nėra būsena, kurią galima pasiekti vienu sprendimu. Tai nuolatinis procesas.
Ir galbūt būtent todėl šiandien svarbiausia ne spėlioti, kurią dieną gali prasidėti karas, o pasirūpinti, kad agresoriui niekada neatsirastų priežasties patikėti, jog Lietuva ir jos sąjungininkai yra nepasiruošę.
