au dvidešimt metų dainininkas Radži Lietuvos žiūrovus džiugina savo muzika. Jo karjeros pradžia – realybės šou „Kelias į žvaigždes“, iškėlęs daugybę iki šiol dainuojančių ryškių vardų. Tinklalaidėje „Akis į akį su Arūnu Valinsku“ atlikėjas buvo kaip niekad atviras – atskleidė daugiau detalių apie savo šeimą, iš Ukrainos atvykusį senelį bei papasakojo apie įkyrias gerbėjas.
Nors R.Aleksandravičius dainuoja nuo pat vaikystės ir yra buvęs ne viename muzikiniame projekte, A.Valinskas su juo susitiko būtent „Kelyje į žvaigždes“, per kurį jis išgarsėjo.
„Savo mamos Vidutės dėka, manau, muziką savo gyvenime labiausiai pajaučiau. Nuo ankstyvos vaikystės supratau, kad muzika mano gyvenime bus. Pirmiausia atsidūriau „Dainų dainelėje“, o paskui, mažais žingsneliais, skyniausi savo kelią į sceną. Vaikų namuose mes rengdavome puikius koncertus, jau tada buvau kiek žinomesnis Panevėžyje“, – tinklalaidėje „Akis į akį su Arūnu Valinsku“ kalba Radžis.
Iš vaikų namų – pas globėją
Kadangi atlikėjas gimė Panevėžio moterų kalėjime, kuriame tuomet kalėjo jo mama, dvejus metus jis ten ir augo, kol vėliau buvo perkeltas į vaikų globos namus. Būtent ten tuo metu dirbo jo globėjos Vidos dukra, kuriai į akį krito Radžis.
„Mane iš įkalinimo įstaigos perkėlė į vaikų namus, kur auklėtoja buvo Jorinta, Vidos dukra. Ji mamai pasakė, kad atvežė mažą čigoniuką. Pamenu, kad mane atvedė į aktų salę, paleido muziką, o aš pradėjau šokti – yra užfiksuota net nuotrauka. Man tuomet buvo dveji. Turbūt tada patikau, nes buvau vienintelis romas vaikas. Vis ji man atnešdavo kokį skanėstą, vis kokią dovanėlę, kol galiausiai mane pradėjo globoti. Jų šeimai aš esu labai dėkingas“, – šypteli vyras.
Išėjusi iš kalėjimo Radžio biologinė mama Raisa jo neatsiėmė – taip, anot vyro, atsitiko dėl jos būdo ir stipraus motiniško instinkto nebuvimo.
„Kiek man buvo žinoma, ji buvo susirinkusi nemažai metelių kalėti. Bet manau, kad ji neturėjo stipraus motiniško instinkto. Ta įstaiga – ne sanatorija, žmogų paverčia kiek bejausmiu. Manau, kad gal ten apie mane ji negalvodavo, o jei ir pamąstydavo, tai tik momentais, kai artėdavo pasimatymai. Manau, kad ji į laisvę labai norėjo išeiti, o tie susitikimai priartindavo prie laisvės. Kai jausdavo, kad nori šiek tiek laisvės, ir surengdavo tą susitikimą.
Bet pamenu, kad man tie susitikimai būdavo baisūs, slėpdavausi už Vidos sijono. Gąsdino mane ir patys čigonai. Tas socializacijos demonstravimas nieko nekeitė – išeidavo ji anksčiau, paskui vėl grįždavo. Suaugęs supratau, kad nereikia kaltinti – toks buvo jos būdas. Ji kitaip jau nebegalėjo gyventi – jai taip buvo patogu, gerai, o aš labai gerai gyvenau be jos“, – kalbėjo jis.
Visgi dėl ne itin stipraus ryšio ir tėvų abejingumo, nebendravimo atlikėjas nieko nekaltina ir jokios nuoskaudos nelaiko.
„Apie mamą neturiu susidaręs jokio vaizdo – nei blogo, nei gero. Priimu faktą, kad žmogaus nėra. Bet ar ji buvo, ar nėra – neturiu viduje tokio tuštumos jausmo.
Iš tėvo pusės man – kitaip. Aš jį matydavau dažniau, nei mamą. Atsimenu, ateidavo, vaikščiodavom po vaikų namus. Man ne jo saldainiai rūpėjo, bet tai, kad jis mane už rankos vesdavosi. Jis toks karšto būdo buvo. Sykį mokytojai pasakė: „Jei parašysi jam dvejetą – išmesiu pro langą“. Klasiokai visi stebėjosi, ar čia tikrai mano tėvas. O aš didžiavausi juo“, – prisimena jis.
Tėtį gerbė ir jo globėja Vida: „Iš jos pusės jam jautėsi pagarba. Mano mamai – nelabai. Matėsi, kad Vidutė ją kaltindavo, pavydėdavo.“
Artimą ryšį palaikė su seneliu
Iš kraujo giminaičių Radžiui buvo artimiausias senelis Viktoras Christovas. Tiesa, nors jis gyveno Ukrainoje, jam patekus į vaikų namus, senelis atvyko į Lietuvą jo pasiimti.
„Pamenu, senelis iš Charkivo atvažiavo su 24 volga (GAZ-24 – red. past.) į Panevėžį. Atvyko su tokiu odiniu paltu, aukšta kepure. Atrodo, kad bandė jis mane išsivežti į Ukrainą. Mama buvo davusi sutikimą, bet kai jis atvyko – persigalvojo. Ir viskas – išvažiavo nieko nepešęs.
Jei būčiau išvykęs į Ukrainą, gal nebūčiau muzikantas. Nežinau, kaip būtų buvę. Bet jei būčiau paliktas mamai, nebūtų nieko gero – būčiau užaugęs kaip ir visi kiti čigoniukai“, – „Akis į akį su Arūnu Valinsku“ kalba jis.
Nuo to laiko, kai su seneliu susitiko vaikystėje, ilgą laiką jiedu su Radžiu buvo atskirti, senelis net nežinojo, kur yra jo anūkas. Visgi atlikėjui pavyko jį surasti, o vienas iš Radžio susitikimų su jo seneliu buvo užfiksuotas jam jau būnant žinomu – filme „Čigono meilė“.
„Tada filmavo, kaip mes atsitiktinai susitinkame gatvėje. <…> Važiavome, pamenu, iki centro, paleido muziką ir aš dainavau, paskui suvažiavo visa giminė. Visa scena buvo kaip koks indiškas filmas. Man tiek emocijų buvo… Jis labai akcentavo, kad tiek metų manęs ieškojo, ir kad paskui aš pats jį suradau“, – šyptelėjo jis.
R.Aleksandrovičius taip pat prisimena, kad seneliui itin įstrigo jo daina „Čigono meilė“.
„Žodžių jis nesuprato, bet kažkas jam paskui išvertė. Kai šita daina užgrodavo, vis jis šluostydavo ašaras. Ši daina jam buvo ypatinga“, – dalijasi jis.
Didžioji gerbėja ir nutikimai renginiuose
Legendinė Radžio gerbėja – Raisa Šarkienė – dar puikiai žinoma ir iki šių dienų.
„Nežinau, kaip ji atsidūrė gerbėjų tarpe. Pamenu, kai filmavome mano kompakto pristatymą, buvo visas „Sare Roma“ kolektyvas. Mes taip ir susipažinome – turbūt jai labai patikau“, – prisimena jis.
Kalbėdamas su A.Valinsku, Radži prisiminė ir epizodus, kai po koncertų tekdavo bėgti nuo įsiaudrinusių gerbėjų.
„Privačius koncertus dažniausiai užsako moterų kolektyvai. Esu kartą grįžęs ir be marškinių sagų, ir be švarko, su kelnėm ant vienos sagos“, – juokėsi dainininkas.
Net ir su emocingomis ir ribas peržengiančiomis gerbėjomis dainininkas stengiasi bendrauti gražiai, pagarbiai, o jei susitarti sunku – tenka sprukti ir per atsarginį išėjimą.
„Po koncerto mane visos tos moterys norėdavo palydėti. Bet aš visad mokėjau gražiai, be jokio grubumo, atsisakyti. Sakydavau: „palaukite, aš tuoj ateisiu“. Ir negrįždavau. O jos prie durų taip ir laukdavo. O aš per kitą išėjimą ir išeidavau“, – juokėsi jis.
Visgi buvo vienas nutikimas, kuomet gerbėja jį net vijosi: „Ji man šaukė: „padainuok dar“. Aš taip bėgau ir už savęs užsirakinau duris. Tada laukiau, kada ji apsiramins. Ir paskui ją išvedė.“
Vardiniai numeriai
Viešumoje Radžis atpažįstamas ne tik dėl išvaizdos, balso, bet ir dėl vardinių automobilio numerių – RADZI1.
„Buvau draugų kompanijoje Klaipėdoje pas tokį armėną. Artėjo mano gimtadienis, ir manęs klausė, ką padovanoti. Ir staiga jam šovė mintis: „padovanosiu tau vardinius numerius!“ Tada net nežinojau, kas čia tokio“, – juokiasi jis.
Visgi su vardiniais numeriais – savi pliusai, bet ir savos bėdos. „Dabar su ta mašina neišvažiuosi nepastebėtas. Tai ne ten nusuki, posūkio neparodai, o žmonės juk viską filmuoja, viską atpažįsta. Tai tą mašiną galvoju pasilikti tik kaip parodomąją, o važinėti su paprasta.“
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše:
