Prabėgo daugiau nei mėnuo laiko nuo liepos 23 dieną įvykusios skaudžios avarijos Vilniaus rajone, nusinešusios 19-metės šimtukininkės Anastasijos gyvybę. Diena, kupina šypsenų ir pelnytų apdovanojimų už puikius mokslo pasiekimus, vos per akimirką pavirto pačia juodžiausia tėvų gyvenime.
Dalijamės su jumis atviru pokalbiu su Anastasijos tėvais Giedriumi ir Irma, kurie sutiko prabilti apie tai, kaip gyvena šiandien. Nors nuo netekties praėjo dar palyginti nedaug laiko, mylintys tėvai jau rado būdų pagerbti kruopščios, atsakingos ir savo tikslams atsidavusios dukters atminimą.
Mintimis sugrįžta į lemtingą dieną
Tėtis pasakojo, kad Anastasija visuomet mėgo planuoti: kas bus, ką ir kada veiks, kada mokysis, kada tvarkysis, kada keps desertus ir juos filmuos. Visus planus ji skirtingomis spalvomis žymėdavosi ant baltos lentos.
Dukrai, pasak tėvų, niekuomet nepatikdavo staigūs planų pokyčiai, o tikslų ji siekdavo ambicingai. Vienas iš didžiausių merginos norų – studijos Prancūzijos universitete, kurios jau buvo ranka pasiekiamos.
Turbūt dėl to ši rugsėjo pirmoji, turėjusi pažymėti naujo Anastasijos etapo pradžią, tėvams tapo itin skaudžia diena. Tiek daug svajonių, vilčių ir pastangų, skirtų siekiant užsibrėžto tikslo, liko neįgyvendinta, o Mokslo ir žinių diena priminė skaudžią netektį.
„Gyvenime teko patirti daug įvairių sunkumų – fizinių, moralinių, psichologinių, tačiau niekada dar nebuvo taip sunku, kaip netekus dukros. Mintys neapleidžia nuo pat ryto, vos pabudus, iki vakaro, kol užmiegi.
Galvoji, kokia ji buvo, kokia dar galėjo būti, kaip ji mylėjo gyvenimą, kiek turėjo planų“, – dalijosi merginos tėtis.
Giedrius neslėpė, kad dažnai mintimis sugrįžta į paskutinę dukters gyvenimo dieną. Tądien tėvai ją matė laimingą kaip niekada anksčiau, atsiimančią apdovanojimus už ilgamečio darbo, pastangų ir atkaklumo pareikalavusius mokslo pasiekimus.
„Mintimis vis grįžti į tą lemtingą akimirką – bandai įsivaizduoti, kaip ji jautėsi, ką išgyveno. Labiausiai gaila ne praeities, kurią turėjome kartu. Labiausiai gaila ateities, kurios jau niekada nebus“, – atviravo tėtis.
Pašnekovas pasakojo, kad kasdienybėje stengiasi įvairiais darbais, užsiėmimais nustumti tas mintis šalin, tačiau jos vis sugrįžta tarsi bangomis. Vienos silpniau, o kitos taip stipriai, kad užgožia viską, kas aplink.
„Vis dar netvarkėme jos kambario. Jame tebėra jos daiktai, vis dar juntamas jos kvapas. Kartais atrodo, tarsi ji būtų tiesiog kažkur išvykusi ir netrukus sugrįš.
Galbūt kažkada mes įstengsime ne sielvartauti dėl to, ką praradome, o būti dėkingi už tai, ką turėjome. Ir tada bus kažkiek lengviau“, – sakė Giedrius.
Dukra – tikras tėvų auksas
Paprašius tėvų pasidalinti savo prisiminimais apie Anastasiją, prabilo jos mama. Irma dalijosi, kad dukra į mokslus visuomet žiūrėjo rimtai, pati ieškojo geriausių būdų, kaip įsiminti medžiagą – darydavosi santraukas, kartodavosi, mokydavosi su draugėmis.
„Anastasija visada buvo viena geriausių mokinių – tiek VGTU licėjuje, tiek Žirmūnų gimnazijoje, tiek Vilniaus licėjaus Tarptautinio bakalaureato programoje, į kurią, beje, įstojo pirmu numeriu.
Ji turėjo labai daug svajonių. Nors, geriau pagalvojus, tai buvo ne svajonės – tai buvo planai. Studijos ir gyvenimas Prancūzijoje, darbas prestižinėje kompanijoje, o kada nors – galbūt ir savo kepyklėlė Pietų Prancūzijoje.
Prancūzų kalbos mokykloje ji mokėsi tik kaip antrosios užsienio kalbos ir tik iki dešimtos klasės. Vėliau mokėsi savarankiškai. Mokėsi tol, kol sėkmingai išlaikė egzaminus ir gavo sertifikatus, reikalingus studijuoti prancūzų kalba“, – pasakojo Irma.
Tėtis šyptelėjo – jiedu su žmona tiek anksčiau, tiek dabar stebisi, kaip dukrai pavykdavo viską suspėti. Anastasija gebėjo tiek mokytis, tiek skaityti knygas, rašyti, fotografuoti, gaminti desertus, kurti turinį apie juos socialiniams tinklams.
Moksleivė taip pat reguliariai lankė sporto klubą, rasdavo laiko draugėms, o namuose nepamiršdavo tėvų – jiedu abu su broliu keisdavosi virtuvės tvarkymo pareigomis, rūpinosi namų lauko aplinka, dviem šeimos katinais ir šunimi. Mama neslėpė, kad tai kruopštaus planavimo ir nepaprastos disciplinos rezultatai.
„Anastasija visame kame vertino tikrus ir kokybiškus dalykus. Taip pat ir žmonių santykiuose. Mokyklos pradžioje jai buvo sunku susirasti draugų. Per pertraukas ji dažnai būdavo viena, skaitydavo knygas.
Vis tik baigdama mokyklą jau turėjo devynių gerų draugių kompaniją. O drauges iš skirtingų mokyklų ji kažkaip sugebėjo suburti į vieną artimą ratą. Tai buvo graži, artima ir nuoširdi draugystė“, – savo pastebėjimais dalijosi mama.
Tėtis pridėjo, kad jų dukra buvo geras žmogus. Nors dėl jos užsispyrimo namuose kartais tekdavo pasibarti, tačiau Anastasija niekada nebuvo nieko nuskriaudusi, o konfliktų nemėgo ir jų vengė.
„Net ir tą lemtingą dieną, kai likimas ją nuvedė į kitą kelio pusę, autoavarijoje daugiau niekas nenukentėjo – tik ji pati“, – dalijosi tėtis.
