Žemaitaitis įtaria Nausėdą: apkalta? Kas pasirašė NATO planus?
Rūta Janutienė pokalbyje su Remigijumi Žemaitaičiu klausia, kodėl Konstitucijos pataisa siejama su anksčiau patvirtintais NATO planais ir kodėl neatsiklausta tautos
Konstitucija. NATO planai. Apkalta. Trys žodžiai, kurie vienoje laidoje paprastai neskamba. Bet Rūtos Janutienės pokalbyje su Remigijumi Žemaitaičiu jie suskambo kaip vienas sakinys – ir tas sakinys kelia šiurpą.
Žemaitaitis įtaria: Konstitucijos pataisa, kuria bandoma įteisinti nuolatinę užsienio kariuomenės bazę, gali būti bandymas pridengti tai, kas jau pasirašyta anksčiau. Kas pasirašė NATO planus, kuriais Lietuva įsipareigojo tam, kam tauta nepritarė? Ir kodėl nebuvo atsiklausta tautos?
Kodėl Konstitucijos pataisa siejama su NATO planais?
137 straipsnis. Šventas straipsnis, kurį kiekvienas teisės studentas moka mintinai – Lietuvos teritorijoje negali būti užsienio karinių bazių.
Bet dabar valdantieji sako – reikia pataisos. Nes reikia amerikiečių bazės. Nes saugumas.
Žemaitaitis klausia – palaukite. O NATO planai?
„Rūta, pažiūrėkite į seką. Pirmiausia – pasirašomi NATO planai, regioniniai gynybos planai, kuriuose Lietuva įsipareigoja priimti brigadą, diviziją, suteikti teritoriją, suteikti infrastruktūrą. Pasirašo – Prezidentas, Vyriausybė, kariuomenės vadas. O po to – mums sako – o dabar reikia keisti Konstituciją, nes kitaip tie planai negalios. Tai kas buvo pirma – višta ar kiaušinis? Ar mes pataisome Konstituciją, kad įgyvendintume NATO planus, ar NATO planai jau pasirašyti pažeidžiant Konstituciją, ir dabar bandoma ją pritaikyti prie planų?“, – laidoje dėstė Žemaitaitis.
Jo įtarimas – Konstitucija keičiama ne dėl ateities, o dėl praeities. Kad įteisintų tai, kas jau padaryta be tautos pritarimo.
Ką norima patikrinti specialioje komisijoje?
Ir čia Žemaitaitis meta idėją, kuri nuskambėjo kaip politinė bomba – specialioji komisija.
Ne eilinė Seimo komisija, o komisija, kuri patikrintų – kas, kada ir kokius NATO planus pasirašė, ar turėjo įgaliojimus, ar neperžengė Konstitucijos.
„Aš noriu, kad būtų sudaryta komisija ir paklausta – pone Prezidente, jūs pasirašėte regioninius planus. Ar jūs turėjote Seimo pritarimą? Pone buvęs ministre, jūs pritarėte. Ar jūs klausėte Konstitucijos? Kas prisiims atsakomybę, jei rytoj Konstitucinis Teismas pasakys – planai prieštarauja 137 straipsniui?“, – sakė „Nemuno aušros“ lyderis.
Pasak jo, komisija turėtų atsakyti į paprastą klausimą – ar Lietuva į NATO gynybos planus įstojo kaip partnerė, ar kaip teritorija, kurią galima naudoti be tautos sutikimo?
Kieno sprendimai atsidurtų komisijos akiratyje ir kodėl neatsiklausta tautos?
Janutienė paklausė – kieno pavardės atsidurtų komisijos akiratyje?
Žemaitaitis neatsitraukė: Prezidento Gitano Nausėdos, buvusio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, kariuomenės vado Valdemaro Rupšio.
„Aš nieko nekaltinu. Aš klausiu – ar Prezidentas, būdamas vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, pasirašydamas planus, kuriuose numatytas nuolatinis užsienio karių buvimas, neperžengė Konstitucijos? Jei taip – tai yra pagrindas kalbėti apie atsakomybę. Taip, net apie apkaltą. Ne dėl to, kad norime nuversti Prezidentą, o dėl to, kad norime apginti Konstituciją“, – teigė Žemaitaitis.
Ir svarbiausia – kodėl neatsiklausta tautos?
„137 straipsnis – ne eilinis straipsnis. Tai – mūsų suvereniteto straipsnis. Kai 1992 metais tauta priėmė Konstituciją, ji pasakė – nenorime svetimų bazių. Tai buvo pamoka iš istorijos. Dabar, jei norime tai keisti, turime klausti tos pačios tautos – referendumu. O ne 100 Seimo narių balsais, naktį, skubos tvarka“, – sakė jis.
Apkalta – grasinimas ar įspėjimas?
Ar Žemaitaitis tikrai nori Nausėdos apkaltos?
Pats politikas sako – ne grasinimas, o įspėjimas.
„Apkalta – kraštutinė priemonė. Bet jei paaiškės, kad Konstitucija buvo pažeista sąmoningai, kad planai pasirašyti žinant, jog jie prieštarauja 137 straipsniui – tada apkalta – ne kerštas, o pareiga. Nes kitaip rytoj bet kuris Prezidentas galės pasirašyti bet ką ir pasakyti – o dabar keiskime Konstituciją, kad mano parašas galiotų“, – dėstė Žemaitaitis.
Mūsų integracijos kelias – nuo parašo prie tautos
Kodėl ši istorija – apie mūsų integracijos brandą?
Nes mes į NATO ėjome su Konstitucija rankose. 2004 metais, kai stojome į Aljansą, niekas nesakė – stojame pažeisdami Konstituciją. Sakėme – stojame gindami Konstituciją. NATO – mūsų Konstitucijos garantas.
Jei šiandien paaiškėja, kad norint įgyvendinti NATO planus reikia keisti Konstituciją be referendumo, mes apverčiame logiką – ne NATO tarnauja Konstitucijai, o Konstitucija – NATO planams.
Prisiminkime 1992-uosius. Tauta balsavo už Konstituciją. Ne Seimas, ne Prezidentas, o tauta. Todėl ir keisti esminį straipsnį turi tauta.
Žemaitaičio įtarimas Nausėdai – tai ne puolimas prieš Prezidentą. Tai – gynimas to principo, dėl kurio mes ir integravomės į Vakarus – kad svarbiausius sprendimus priima ne parašas kabinete, o balsas referendume.
Stipri Lietuva – tai ne ta, kurioje yra daug bazių. Stipri Lietuva – ta, kurioje bazės yra, nes taip nusprendė tauta, o ne todėl, kad kažkas pasirašė planą, kurį dabar reikia pridengti pataisa.
Ir kol Rūta Janutienė dar gali paklausti – kas pasirašė NATO planus? – o Žemaitaitis gali pasakyti – patikrinkime komisijoje – tol dar esame teisinė valstybė. Valstybė, kurioje parašas – ne viršesnis už Konstituciją, o Konstitucija – ne popierius, kurį galima pataisyti, kai parašas netelpa.
Tai ir yra tikroji integracija – ne į NATO planus, o į pagarbą savo tautai.