Po 21-erių Lietuvos plaukiko laidotuvių – atvira tėvų išpažintis: pateikė mirties liudijimo išrašą

Sekite mus Facebook'e!

Praėjusią savaitę Klaipėdą sukrėtė jauno 21-erių sportininko Martino Tretjako mirtis. Daugelis stebėjosi ir apgailestavo, kad toks jaunas žmogus, Lietuvos plaukimo meistras, taip anksti paliko šį pasaulį. „Vakarų ekspresui“ pavyko susisiekti su M.Tretjako tėveliais, kurie papasakojo savo versiją ir pateikė oficialų jiems išduotą medicininį mirties liudijimo išrašą, kuriame parašyta: „Sustojo širdis.“

Šis interviu – itin jausmingas ir atviras, o jo metu velionio M.Tretjako tėveliai – Fiodoras ir Tatjana, prisimindami sūnų, įvairias jo gyvenimo detales, kaskart prapliupdavo ašaromis ir sunkiai rinko žodžius.

Nuo 15-os – medikų akiratyje

„Tie, kas pažinojo Martiną, žino, kokia gera buvo jo širdis, o noras padėti kiekvienam – sunkiai išmatuojamas. Būtent ta jo gera širdelė jį ir pavedė bei neatlaikė“, – pasakojimą pradėjo Martino tėvelis Fiodoras.

Jis pabrėžė, kad Martinas buvo atsidavęs sportui ir nuolat treniravosi, dažnai per dieną ir po du kartus, nors dar nuo paauglystės turėjo širdies problemų.

„Kai Martinui buvo 15 metų, jam reikėjo atlikti medicininę patikrą prieš dalyvaujant svarbiose plaukimo varžybose. Tuomet medikų išvados buvo nepalankios: specialistai stebėjosi, kad jo širdis padidėjusi – atrodė kaip 35-40 metų vyro, nors jam tebuvo 15 metų. Martinas labai norėjo sportuoti, siekti tikslų ir darė viską, kad tik jam būtų leista dalyvauti varžybose.

Važiavome į Vilnių atlikti išsamesnių tyrimų. Galiausiai po ilgų žygių trečio lygio kardiologas leido tęsti sportinę karjerą, kuri buvo išties sėkminga – Martinas tapo sporto meistru. Jis tuo labai džiaugėsi.

Būtent ta jo gera širdelė jį ir pavedė bei neatlaikė.

Pasakysiu taip: Martinas niekada savęs negailėjo, užsispyręs ir iš visos širdies siekė sportinių rezultatų, kasdien sportavo po du kartus per dieną, dar vėliau ir dirbo, tad taip dar labiau pakenkė savo sveikatai“, – besikaupiant ašaroms akyse pasakojo tėvelis.

Laiškas Kalėdų Seneliui

Martinas pradines klases baigė Klaipėdos „Pajūrio“ progimnazijoje, vėliau mokėsi Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazijoje, o kadangi jam puikiai sekėsi sportuoti, buvo pakviestas ir į Panevėžio sporto gimnaziją, kur sudarytos visos sąlygos sportininkams. Visgi per COVID-19 pandemiją jis grįžo į Klaipėdą ir mokslus baigė „Žaliakalnio“ gimnazijoje.

„Martinas mokykloje niekada neturėjo problemų, buvo geras vaikas. Mums tikrai per susirinkimus niekada netekdavo raudonuoti dėl jo elgesio ar kažko panašaus. Jis kaip tik buvo nuoširdus ir labai paslaugus, visiems norintis padėti.

Į Martino laidotuves atvyko tiek jo darželio, tiek mokyklos auklėtojos, būrys mokytojų, buvusių klasiokų. Visi apie jį atsiliepė tik teigiamai. Visiems buvo sunku suvokti, kad mirė toks jaunas žmogus“, – sakė Martino mama Tatjana.

Tuoj pat, sunkiai rinkdamas iš susijaudinimo žodžius, tėvelis pridūrė: „Jam mokykloje mokslai sekėsi visai gerai, tik jis niekaip nesuprato matematikos.

Bandė gelbėti ir įkvėpti kitus

Martino mama prisiminė ir dar vieną jautrią istoriją, kuri nutiko prieš kelerius metus prie jų namų Klaipėdoje, Mogiliovo rajone.

„Mes su Martinu ėjome iš parduotuvės, jis nešė du didelius sunkius krepšius ir pamatė, kad po egle guli pagyvenęs vyriškis. Jis man sako: mama, aš tuoj nunešu krepšius į viršų ir grįšiu. Sakau: o kur tu eini? Jis atsakė: „Parvesiu tą žmogų namo“ – ir išėjo.

Praėjo maždaug valanda, o jis vis negrįžta. Tada aš pasiėmiau telefoną ir skambinu Martinui, klausiu, kur esi, o šis man sako: „Parvedžiau tą žmogų namo, kalbuosi su juo virtuvėje, jis nori nusižudyti, nenori daugiau gyventi, turiu su juo pabūti, pakalbėti, nuraminti.

Kol tas žmogus nenurims, aš negrįšiu namo. Reikia žūtbūt jam įkvėpti norą gyventi“, – pasakodama šią istoriją Tatjana vėl pravirko.

Tėvelių pokalbis su „Vakarų ekspresu“ truko apie valandą, o viso pokalbio metu buvo daug tylos, ašarų, sunkiai renkamų žodžių.

Tėveliai tik po Martino mirties sužinojo, kad jis vasarą Priekulėje dar savanoriavo socialiniame projekte „Žaidžiam gyvenimą“, skirtame padėti paaugliams adaptuotis visuomenėje. Vaikinas neatlygintinai dirbo treneriu ir auklėtoju. Pasak projekto organizatorės, Martinas buvo didžiulis entuziastas, įkvėpęs ją tęsti šią veiklą.

Ruošėsi tarnauti Lietuvos kariuomenėje

Martinas kurį laiką vasaromis dirbo ir Klaipėdos paplūdimiuose gelbėtoju, dalyvavo gelbėtojų čempionatuose, gynė Klaipėdos miesto garbę, už sportinius pasiekimus buvo sulaukęs ir Klaipėdos miesto valdžios padėkų bei sveikinimų.

Jo trofėjų lentynose – per 100 medalių ir taurių iš įvairių tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse vykusių plaukimo varžybų.

Per savo sportinę karjerą Martinas pasiekė įspūdingų rezultatų – ne kartą gerino Lietuvos rekordus estafetiniuose plaukimuose, garsindamas savo vardą ir Klaipėdos „Gintaro“ sporto centro bendruomenę visoje šalyje.

2024 m. kovo 23-24 d. Baltijos šalių čempionate Martinas įvykdė normatyvus ir tapo Lietuvos plaukimo meistru.

Pastaruoju metu vaikinas ne tik sportavo, bet ir dirbo, o jau lapkričio mėnesį planavo eiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę.

„Jis jau ėjo atlikti medicininę apžiūrą, kad galėtų tarnauti kariuomenėje. Pats to norėjo ir buvo priėmęs tokį sprendimą“, – pasakojo Martino tėvelis.

Tatjana ir Fiodoras pastaruoju metu gyveno Ispanijoje, o sūnus liko Klaipėdoje, jų bute Mogiliovo gatvėje, dirbo, sportavo ir jau buvo savarankiškas.

„Dar mes su sūnumi kalbėjome, kad po tarnybos kariuomenėje jis atvyktų pas mus gyventi į Ispaniją. Čia mes nusipirkome namą ir čia visi kartu planavome savo ateitį. Taip jau buvo sutarta, bet… Dievas, deja, suplanavo viską kitaip…“ – sunkiai tramdydamas jaudulį pridūrė Fiodoras.

Po tragiškos žinios – 3 500 km automobiliu

Martino tėveliai puikiai pamena ir tą tragišką spalio 11-osios vakarą, kuomet sulaukė skambučio iš policijos su siaubinga žinia: „Jūsų sūnus – negyvas.“

„Žmona pamatė, kad apie 20 valandą skambina nežinomas numeris, dar nustebo, kas čia. Atsiliepė, ir tik žiūriu – ji sukniubo ant žemės ir ėmė ne savu balsu cypti… Tada supratau, kad įvyko kažkas baisaus“, – pasakojo Fiodoras.

Sutuoktiniai tuoj pat ėmė ieškoti lėktuvo bilietų iš Ispanijos į Lietuvą, tačiau artimiausias skrydis buvo tik po dviejų dienų.

Ji sukniubo ant žemės ir ėmė ne savu balsu cypti… Tada supratau, kad įvyko kažkas baisaus.

„Tatjana sako: negaliu laukti, geriau sėskime į automobilį ir važiuokime į Lietuvą tuoj pat, nes nuo laukimo išprotėsiu. Tada bent jau paprašiau, kad išsimiegotų ir anksti ryte galėtume iškeliauti. Visgi kelias tolimas – 3 500 km, o naktį išvykti be miego – dar ir pavojinga. Tik po raminamųjų tablečių šiaip ne taip užmigome ir iškeliavome į Klaipėdą. Kelionė buvo sudėtinga, žmona beveik visą kelią verkė“, – skaudžiomis akimirkomis dalijosi Fiodoras.

Grįžę į Klaipėdą, jie ėmė aiškintis tragedijos aplinkybes.

„Paaiškėjo, kad Martinas su keliais draugais buvo naktiniame klube, vėliau su draugais grįžo pas vieną iš jų į namus, žaidė „PlayStation“ kompiuteriu. Buvo be miego, o vėliau dar su vienu draugu jau grįžo į savo namus Mogiliovo gatvėje. Sakė, kad kartu sėdėjo, šnekučiavosi, ir po kurio laiko užmigo.

Draugas pabudęs nuėjo pažiūrėti, kur Martinas, ogi žiūri – jis atšalęs ir kažkoks įtartinas, pamėlęs. Greitai iškvietė medikus. Šie dar patarė bandyti gaivinti, atlikti širdies masažą, kol atvyks medikų brigada. Draugas visais įmanomais būdais bandė gaivinti, bet taip ir nebepavyko“, – pasakojo Fiodoras.

„Vien į šarvojimo salę ir laidotuves susirinko apie 500 žmonių. Atsisveikinti su Martinu atvyko ne tik šeimos nariai, artimieji, draugai, bet ir mokytojai, darželio auklėtoja, gelbėtojai, kurių gretose jis anksčiau dirbo. Ši gausa žmonių – geriausias įrodymas, kokią ryškią ir teigiamą žymę Martinas paliko aplinkinių gyvenime“, – kalbėjo didžiulį skausmą išgyvenantys tėveliai.

Tatjana sakė, kad po šios skaudžios tragedijos kurį laiką liks Klaipėdoje ir kol kas atgal į Ispaniją nevyks.

„Bent jau iki Naujųjų metų būsiu čia, o vėliau matysime. Fiodoras turi darbų ir reikalų, tad keliaus atgal į Ispaniją, o aš čia dar pabūsiu, tvarkysiu visus reikalus. Gyvenimas dabar apsivertė aukštyn kojomis, dar esame tokios būsenos, jog viską matome lyg per rūką.

Patikėkite, tai labai sudėtingas ir skaudus gyvenimo etapas. Tegul ilsisi Martinas aukštai danguje“, – pokalbį baigė Tatjana.